Kieno tas šešėlis?

Savo lūpomis
Tavo lūpoms
Paslaptį pabučiuosiu
Apie tai
Kaip skaniai šiandien atrodo pavasaris

Tavo šešėlis mano kambaryje
Šoka fokstrotą
Mano kambarys
Nei mažas nei didelis
Langas pravertas
Užuolaidom pridengtas
(O jos net neplazda)
Tačiau lengvas vėjas
Mano plaukus glosto
Žinau
Tai tavo šešėlis mano kambaryje
Šoka fokstrotą

Kai naktį atsigulu
Į šaltą patalą
Pasilenkia tavo šešėlio pilkas veidas
Virš manojo
Ir nesuprantama vėsia kalba
Saldžių sapnų man linki
Į veidą
Pilkas akis įsmeigęs
(O aš stipriai akis užmerkus)
(Sapnus paskubom kuriu)

O ryte pabundu ir girdžiu
Tavo šešėlis mano kambaryje
Šoka lėtą valsą
Tavo šešėlio
Pilkos rankos
Paima manąsias
(Tavo šešėlio rankos tokios šaltos)
Vedasi į tamsą
Ir akių vyzdžius glostydamas
Užpučia degančią žvakę
Ir aš sušunku

IŠEIK
Ir nuo tada

Tavo šešėlis
Niekada su manim nebekalba
Tavo šešėlis tik guli prie mano lovos
Į akmenį panašus

Būtų…Jei matytųsi

Ir paskutinį kartą
Sapnavau
Šešėlis tavo atsisveikino
Ir pilka ranka
Mano skruostą perbraukęs
Gero gyvenimo palinkėjo
Ir akis bežvilgsnes
Pilkas
Įsmeigęs
Tiesiai
Į Viršų
IŠĖJO

O Rytą
Pamačiau savo veidą
Kruviną
Nubrozdintą
Tarsi nakčia
ASFALTAS
Būtų paslapčia
Mane glostęs

Supratau
Kad šešėlis išėjo
Palikęs tik išgulėtą tuštumą
Kurioje pasislėpusi
Kuždu
Tyliai
Tyliai
---------------------------------------
Sugrįžk dar…
VAIKYSTE