Pasaka apie narcizą

Šaltupio paviršium šliaužiant brizui,
veidrodiniam karpiui dūžta akys:
troškuly liepsnojantis narcize,
pašnibždėkim... tu toks pasimetęs.
Atspindžiai –mįslingos, liūdnos vėlės,
išnaros- nuplaukusios gyvatės,
degančias rankas dangun iškėlus
vandeny žarijos paukščio plakas.

Tobulesnis tavo veido aidas,
kalkakmenis, radęs piramidę, -
man gražiau lyg debesys palaidos
krūtys nelytėtos Afroditės.
Tėvo  rūmuose nebuvo šukių,
vietoj ašarų - granito salės
užrakintos vėliavom - į plukių
pievas langas tyliai atsidaręs,

kad išgirstum tylinčios mergaitės
giesmėje nebylų baltą rojų,
kalnus, sniegą, hiacinto gaivą...
Drumzlinam šaltinyje sustojam,
atsitrenkdami į sunkų kietą  -
grožio akmenį – ant kranto gulam -
vis mažiau gertuvėj laiko lieka, 
taip arti naktinio vėjo dūriai.

Kas esi? Tu niekad nežinojai -
pamatei tik paskutinį kartą.
Faunams fleitomis tarp nendrių grojant,
suliepsnosi ant žolėto kranto,
prisišaukdamas į ugnį aidą,
atvaizdo daugiau nebepažintum -
saulės pirštai nutupia ant veido, 
žalias kraujas suteka į lysvę.