Laiškai iš malūno

Sveikas, brangus drauge.
Sveikinu Tave su Nepriklausomybės diena ir linkiu, kad niekada daugiau virš mūsų brangios Tėvynės nekabotų nepermatomi nelaisvės debesys.
Diena, kaip reta, išaušo šiandien saulėta, danguje nei vieno debesėlio, rodos, pats Dievulis sumanė pasveikinti mūsų iškankintą tautą švenčių proga.
Be to, kaip žinai, išpuolė sekmadienis, tai tiesiog viskas taip lemtingai sutapo, kad net širdis netelpa krūtinėje iš laimės, kuri taip nedažnai aplanko mūsų mažytį kraštą (kaip poetas yra pasakęs : "Toks gražus mažytis mūsų kraštas..." ar kažkaip panašiai. Net virpuliai per kūną pereina nuo tokių poetinių išsireiškimų).
Brangioji tetulė Rozalinda iš pat ryto išsipusčiusi, kaip per paskutinio teismo dieną ar tada, kai ėjo į teismą bylinėtis dėl trijų su puse kvadratinių metrų bendro naudojimo koridoriaus su mūsų nuoširdžiais kaimynais, (tą bylą, kaip žinai, ji pralaimėjo), užsidėjusi savo nesenstančią skrybėlaitę su žąsies plunksna ir rankoje laikydama trispalvę, iškurnėjo pasižmonėti po mūsų mielą miestelį, kartu ketindama nueiti į bažnyčią ir pasimelsti už mūsų brangųjį Tėtušį, atvežusį mums, netikėliams, iš sostinės Nepriklausomybės saulę. Duok jam, Dieve, ilgų gyvenimo metų ir užtarnautos pensijos.
Tai tuo pakiliu palinkėjimu aš ir baigiu savo trumpą sveikinimą Tau, brangus mano drauge. Tikiuosi greito susimatymo ir nuoširdžių vyriškų apsikabinimų.
Hektoras