Mėnuli basas

Toks basas, plikas
Albinosiškas esi,
Mėnuli.
Vis braidžioji po debesis.
Pamestinukas.
Tenori būti
Amžiais pririštas
Stebėti ją iš tolo
Šešėlyje iš apynių
Ir spurgais krentančio
Balkono.
Ji tau opalas.
Spalvų žėruojanti galybė.
Ji--plekšnėm dvelkiantys
Bekraščiai vandenynai.
Ji paslaptinga kaip
Nakties žvaigždė.
Skausmingai siautulinga
Užgesusios lakštingalos giesmė.
Ji keičias kas sekundę.
Saldžiai užmiega.
Vėl pabunda.
Tu negali atplėšt akių,
Mėnuli basas,
Tau baisu!
Sakyčiau--pulk!
Paskęsk joje,
Kad vėsūs vandenys užlietų
Galvą, ir akis tamsias..
Nerimastingas lūpas ir blakstienas.
Grimsk.
Išauk ir vėl iš naujo
Perlu nuostabiu
Skaidriu kaip mėnesiena.
Švytėki dangiška liepsna.
Tave priims ji.
Ir supras.
Bet aš..
Ne.. nesakysiu nieko.
Žavėtis tik iš tolo ja
Ar pulti lyg bepročiui
Nežinomam laike.
Mėnuli basas.
Pamestas mėnuli.
Ji vieniša.
Ji visad buvo
Vieniša.