Sena tiesa

Mėnulis sidabrinis man žvelgia į akis,
Aplink, visur, širdy naktis.
Tik žibantys žibintai, medžiai be žiedų
Man primena, kad neviena esu.

Jie šniokščia kalbą negirdėtą
Aukštai padangėj ir žemai.
Širdis kartoja tiesą seniai užslėptą,
Kartoja įkyriai.

Einu, klausausi vėjo
Ir medžių neaiškios kalbos.
Ir ašarojas akys lyg pribertos smėlio,
Lyg smėlio tos senos tiesos.

                      2003-12-03