Tvarkingas disonansas

I
– Kazanova neturėjo šuns. Jis mokėsi hebrajų kalbos, kad galėtų pamaitinti papūgėlę. Vakar. Girdi? Čia skandalas! Revoliucija!
...
Tyla... Neilgam...
...
Psichiatrinės ligoninės trečiojo aukšto tualete kažkas pasikosėdamas vemia pagal L. Van Bethoveno Penktąją simfoniją. Griaudžiantis džeržgimas. Nemalonu klausyti. Sanitaras pasigarsina radijo imtuvą. Groja džiazą. Vakarinė „Lietuvos radijo“ 2-osios programos laida. Vanilinio tabako dūmas lėtai kyla virš stalo. Sklaidosi. Užpildo iracionalią erdvę, tuščią nuo genialių minčių, sklindančių iš palatų.
Kažkas rėkia. Įsivaizduoja, kad jis gimsta. Jau keturi šimtai dvidešimt septintą kartą per paskutinį mėnesį. Sunku gimti. Dar sunkiau gyventi. Numirti lengva. Bet niekas to nedaro. Kas nepatirs žemiškų kančių – tam nevalia į rojų... Visi laukia... Kančių.
...
– Tuoj atsivers kalnas ir apspjaus mūsų skaistumą. Angelai nusileis ant unitazo ir būsim išganyti...
L. Van Bethoveno gerbėjas išeina iš tualeto.
...
Laiptinėje pasirodo kunigas. Jis ateina kas savaitę. Antradieniais. Išklauso išpažintis ir išeina. Surenka dalį bereikalingų genialių minčių ir išneša jas. Palaidoja prie altoriaus. Palaidoja raudono vyno taurėje. Per mišias ir prieš miegą vakarais.
...
Sanitaras užgesina pypkę ir eina tvarkyti tualetų. Tualetuose baltos keraminės plytelės. Gražios plytelės.
...
Pacientai eina miegoti. „Naujagimis“ prašo jį nužudyti. Jis nori pasiekti Nirvaną. Jam jau keturis šimtus dvidešimt šešis kartus tai nepavyko. Jis laukia. Visi laukia...
Už lango siaučia revoliucija. Natūrali, sukurta gamtos. Debesys uždengia mėnulį ir, protestuodami prieš racionalizmą, apsiverkia šaltu lietumi. Kazanova slepiasi po stogu. Papūgėlė liūdi. Ji laukia. Visi laukia...

II
Debesys pasitraukia. Revoliucija numalšinta. Grįžta diktatūra. Mėnulis okupuoja sąmonę. Didelis blynas, kabantis virš psichiatrinės ligoninės stogo... Įvedama nauja tvarka: privalomi ilgi šešėliai; reikia žiūrėti ir matyti viską nespalvotai – kaip senose nuotraukose...
Visur pilna blankios šviesos, įsiskverbiančios į smegenis, priverčiančios apsinuoginti sielą... Lūžta padorumas, moralės normos. Viskas nuoga. Tamsu, bet aišku. Aplinkui tik šiurpi tyla, kutenanti kaulų smegenis, tirpdanti sausgysles. Kūnai atrofuojasi... Žmonės lydosi, išsitempia, pasidaro romantiškai minkšti. Laikas pasiklysta, apakintas blankios šviesos. Pasaulis grįžta į savo pradžią. Žmonės – amebos. Žmonės – dulkės. Laikas prisimena savo nerūpestingą vaikystę. Viskas gražu, šilta, miela... Dar nepadarytos lemtingos klaidos. Kas sakė, kad nieko nebegalima pakeisti? Kas sakė, kad negalima atsukti laiko? Mėnulis geras diktatorius, mėnulis viską gali... Kas pastatys mėnuliui paminklą? Didelį marmurinį... Tada kiekvieną pilnaties naktį kažkas atneštų juodų gėlių ir padėtų ant laiptelio šalia liūdno mėnulio veido. Gėlės greitai nuvystų, kažkas jas išmestų, kažkas atneštų naujų... Juodų gėlių prie liūdno mėnulio veido...
...
Baltos keraminės plytelės. Dabar jos juodos. Ne, jos pilkos... Pilkos ten, kur pro grotuotą trečiojo aukšto tualeto langą krenta blanki mėnulio šviesa. Didelis kabantis blynas žymi savo teritoriją, palieka pėdsakus ant baltų keraminių plytelių. Plytelės dabar juodos. Kai kur pilkos... Pilkos kaip sanitaro mintys. Kaip vanilinio tabako dūmas...
Pacientų mintys kitokios, jos spalvotos, gražios, šiltos, mielos... Kaip laiko vaikystė. Paprasta ir genialu.
...
Dabar pacientai miega, jų genialios mintys koncentruojasi į siurrealizmo šedevrus – klaikius niekada nesibaigiančius košmariškus sapnus. Papūgėlė vis dar liūdi...


III
Lange dega šviesa. Langas su grotomis, todėl ant kiemo šaligatvio mėtosi didelis, taip pat grotuotas baltos šviesos rombas. Šviesos iš ketvirto psichiatrinės ligoninės aukšto. Kodėl lange šviesa? Kažkas nemiega?.. Taip, nemiega jauna mergina. Nemiega jos gilios akys, pilnos keistų minčių, nemiega ilgi juodi plaukai, nemiega jos baltas virpantis kūnas... Baltam kūnui šalta tarp keturių šlykščiai žalsvų psichiatrinės ligoninės 88 palatos sienų, dėl to jis virpa, slepiasi baltoje lempų šviesoje. Slepiasi nuo šalto mėnulio veido, net per užuolaidą neduodančio ramybės gilioms merginos akims, jos baltam virpančiam kūnui. Mergina slepiasi akinančioje baltų lempų šviesoje, ji nepaklūsta diktatūrai... Nusivylimas, protestas... Mergina – kovotoja. Jos anarchistiška siela negali taikstytis su diktatūra. Mergina – romantikė. Ji negali pakęsti šaltos ir besąlygiškos mėnulio vienvaldystės naktimis, jo viską apnuoginančio žvilgsnio.
Palatoj tuščia ir nyku, šalta ir klaikiai šviesu. Kampe apsikabinusi kelius sėdi mergina. Jos gilios akys nieko nebesako. Jos nebenori daugiau kalbėti. Baltas kūnas tik virpa. Jis pavargo ir norėtų užmigti, bet negali...
Vaizdas palatoj nesikeičia valandą, dvi, tris... Laikas jau įprato daryti klaidas.
Merginos juodi plaukai užkrinta ant verkiančių akių. Akių, kurios kažkada šypsojosi. Kodėl jos dabar verkia? Kodėl išvis mergina čia? Juk čia psichiatrinė ligoninė, kur tikrai ne vieta gražioms juodaplaukėms merginoms...
Merginą uždarė tarp keturių šlykščiai žalsvų sienų po gydytojų komisijos nutarimo. Jų teigimu, merginai reikia pailsėti, ir psichiatrinė ligoninė tam iš tiesų tinkama vieta.
Pailsėti nuo ko? Galbūt nuo kovos... Visas merginos gyvenimas buvo įtempta kova. Ji buvo anarchistė, revoliucionierė. Skamba negražiai... Kaip iš istorijos vadovėlio. Ne, ji nebuvo Žana d’Ark. Ji paprasčiausiai savo tyra romantika bandė uždengti ištvirkusį mėnulį. Ji šoko gatvės žibintų šviesoje kai debesys verkė šaltu lietumi...
Revoliucija buvo numalšinta, mergina suimta ir pripažinta nestabilios psichikos. Visais laikais naujos genialios mintys buvo priimamos kaip psichikos sutrikimas. Tik dabar ne viduramžiai, už tai niekas juodaplaukės merginos nedegins ant laužo. Ją tiesiog uždaro ir palieka keturių slegiančių sienų valioje...
O gal geriau atsukti laiką? Juk daug romantiškiau būtų matyti liepsnose skęstantį gražų baltą kūną, besiplaikstančius ilgus juodus plaukus, lėtai ir skausmingai gęstančias gilias akis. Akis, pilnas keistų minčių. Akis, kurios dabar nieko nebenori pasakyti keturioms slegiančioms sienoms ir šelmiškai besišypsančiam blynui už lango.
Akys pasiilgo šalto gaivinančio lietaus. Lietaus nėra. Už lango diktatūra.
...
Sanitaras valgo blynus ir žiūri nespalvotą televizorių. Blynai apvalūs ir riebūs kaip mėnulis. Televizorius rodo aikštę, rodo paminklą, rodo juodas gėles prie liūdno mėnulio veido...
Sanitaras išjungia televizorių, eina miegoti.
...
88 palatoje užgęsta šviesa. Grotuotas baltos šviesos rombas ištirpsta ant šaligatvio. Baltas virpantis merginos kūnas nurimsta. Jis pavargo, jis išdavė sielą, jis nebegali priešintis – mergina miega... Tada galbūt viskas gerai? Kodėl gi ne? Miegas – laiko brolis. Laikas užjaučia ir supranta merginą, dėl to skuba... Skuba ir debesys. Juodi lietaus debesys. Šalto, gaivinančio lietaus debesys...
Mėnulio veidas susiraukšlėja, aptemsta. Diktatorius nuverstas! Marmurinis paminklas dūžta, jo šukės išsibarsto po aikštę. Tamsos feniksas pakyla iš baltų marmurinių pelenų ir savo sparnais apgobia pasaulį, sustabdo pavargusį laiką, leidžia jam pailsėti... Visiška tamsa: raminanti, paguodžianti, mylinti... Išrinktieji tiesia rankas į dangų, į debesis, verkiančius šaltu lietumi. Geležiniai gatvės žibintai virsta amžinosios ugnies aukurais. Grąžinama paslaptis ir romantika. Siela grįžta į merginos kūną, ji šypsosi. Šypsosi ir gilios akys, ir ilgi juodi plaukai. Mergina vėl šoka gatvės žibintų šviesoje, debesys verkia šaltu lietumi...
...
Psichiatrinės ligoninės koridoriuose tamsu ir tylu. Sanitaras miega. Pacientai klajoja savo susikurtuose siurrealizmo šedevruose po naktinį lietų, verkia kartu su debesimis, guli po geležiniais amžinosios ugnies aukurais  ir pagaliau yra laimingi... Jie sulaukė... Išdrįso numirti, išdrįso gimti... Tai juk vienas ir tas pats... Nirvana.
...
Papūgėlė – ne feniksas, ji tik purto šaltus lietaus lašus nuo savo plunksnų. Kazanova taip ir neišmoko hebrajų kalbos, galbūt dėl to papūgėlė vis dar liūdi...
2002 12 23 – 2003 01 24