šv. vyriškumui

žandikauliais apkabini vienatvę
kramtydama kalbiesi su savim
o laumės po vieną negyvena
vaikus tulpėse sūpuoja
lopšinėmis vyrus auginas

anokie čia vyrai
lopšinėse liūliuoti

dantim atsiremi į rytą
girgždėdamas pasaulio medis lūžta
gandrai gražių vaikų nebeneša
kad laumėms nereikėtų atiduoti
kad vyrais neužaugtų

anokie čia vyrai
gandro nešti ir pamesti

blakstienom paneri į vyną
kvatodama springsti pelėsiu sūrio
neauga krūtys nėščiosioms
vaikai alkani tulpėse rauda
jūros liga suserga ir
laumes į žmonas užaugę ima

anokios čia žmonos
plaukais išsidraikiusiais