Vilties valandą

Į lengvus paukščių pilvus žiūri žiema.
Žvejys, ginkluotas raudonu “Volkswagen’u” ir veltiniais, keikiasi: neužtenka rankų pilnam glėbiui įrankių ir nuolat krentančiam bagažinės dangčiui.
Jei nebūtų vėjo, skiemenys garuotų į viršų.
Jei žuvys visada kibtų, jis niekada nežvejotų.
    Dalis masalo pabiro pakelėje, išgelbėdamas keletą ešeriukų ir padovanodamas dar vieną dieną keturiems žvirbliams.
    Ant ledo suspurda pirmoji žuvytė. Ešeriukas. Du. Trys. Penkiolika. “Volkswagen’as” juos praryja jau sušalusius.
    Praplaukia juoda, sunkiai irkluojama varnos baidarė, aplenkdama dangaus lede juodus įskilimus, kuriuose žiemoja medis.
    Žiema kantri. Neskraido, nebėgioja. Tik žiūri.