Martynui

Po nešamu kryžium sulinkęs,
Velka brydę raudoną sniegu:
Basas angelas eina pravirkęs-
Pėsčias paukštis be savo namų.

Horizontas į tolį nubėga,
O tas Kelias be kelio ženklų,
Šaltas sniegas vis gelia į pėdas:
Lašas kraujo- plunksnelė sparnų.

Jie nemato, negirdi, nežino
(Tie, kur myli, nebūna akli),
Kad tik angelo plaka krūtinėj
Visa kenčianti Dievo širdis.