Į stotelę

Apsirengėm vakar baltai,
kad sniege ištirptume.
Į pūgą paniro veidai
plaukų suveltumo.
Surišom vienas kitą jausmais,
kad nepaklystume
ir bridom, ligi kelių – giliai,
kol neišblukome...
Kai siūlo galus radome –
pamiršome.
Tau – liko pavasaris,
o man tik stotelė,
kur tavo žvirbliai tupi.