Raktas nuo arfos

Per toli su Serafinais išbraidžiau padangių šlaitus
Nurimęs iškvėpiau aidą ir šauksmą
Kregždžių klyksmu atsidusęs tariau
“Toliai atklydę palieka tik dulksną”
Ieškojau rakto platinos nuo arfos stygų
Kurias nepaliaujamai siurbė žvilgsnių ežerai
Kuriais plūduriuodavau sopulio valtim
Per daug išlipdžiau sniego žmonių
Kad vasaros pavėsy užmigčiau su pietryčio dvelksmu
Man niekad lopšinės neošė pušų spygliai
Kuriais pasirėmęs į Grįžulą varginau rytą
O dabar vandenį pilstau į smėlį
Bandau subrandinti pasėlius palmių
Kokoso pienu gaivintis prisėdus
Ant tauriausios uolos sudilusios briaunos
O jei tik galėčiau
Kreivu plaktuku prisikalčiau prie kryžiaus
Kentėčiau už ieškančius oazių
Akmenukais iškločiau kelią nuo savęs iki rojaus
Kiekvieną kietakaktį pavadinčiau vardu
Burnočiau, kad neprailgtų klajonė
O įėjęs  pro vartus į žibantį miestą
Sušukčiau
“Duokit man raktą - grįžtu atgalios”