Vardas

Bemaž penkios valandos ryto. Tikriausiai jau kokį ketvirtą kartą bandau užsiplikyti arbatos, visus juos nesėkmingai, nes vis palieku virdulį, vanduo išgaruoja ir taip ciklu. Taip jau ketvirtą kartą. Dažnai susimąstau, kad gyvenime viskas ciklu ir tikrai ne po keturis kartus, viskas kartojasi ir kartojasi. Ech… Nesvarbu. Tik dabar galbūt praverstų šiek tiek miego, nes man nuo visų darbų ir “viršvalandžių” jau pradeda vaidentis visokie šmėkščiojantys šešėliai. Arba kas nors beldžiasi pastoviai į duris. Cha, ir vėl pasigirdo. Ne šį kartą rodos viskas tikra. Penktą valandą ryto?
- Alio. Kas ten? – dabar pamąstau, kad man tikrai reikia miego, nes į durų barbenimą atsakau išraiškinguoju “alio”.
- Alio? – nustebusiu balsu vos sulemena moteriškos lūpos. - Čia aš Aušra.
- Kokia dar Aušra?
- Na, sena tavo pažįstama.
- Tiek jau spėjau suprasti. Ir visgi?
- Na, tavo buvus bendradarbė. Pameni?
- Ką tu čia veiki tokią valandą? – klausimas klausimu, durų vis tiek nesiteikiu atidaryti.
- Gal jau atidarysi duris? Viską papasakosiu.
- Tuoj, tik einu susirasti raktus.

Aušra nieko nebeatsako, o aš nuskubu link komodos. Rodos, ten būsiu palikęs savo krūvą raktų. Dar pagalvoju: “hmm, tikrai keista, jog Aušra tokiu laiku čia, tikriausiai ištiko didelė bėda, jos nemačiau gi visą amžinybę, na gal kokius keturis mėnesius”. Aušra buvo mano šeštoji meilė, na bent kiek aš pamenu ir suskaičiuoju, tačiau ji ištekėjo už mano tolimos giminės Kristijono, septinta seilė nuo rabarbaro, kaip aš mėgstu sakyti, net nežinau tiksliai ar tėvo ar motinos pusės bendrakraujis, bet visgi giminė. Na, jei laiku būčiau pasakęs apie savo “ketinimus”, gal būtų buvę kas nors kitaip, o dabar… “Traukinys minkštai pritūpusių…” kaip sakoma…

Iš penkto karto džiovintų obuolių ir erškėtrožių žiedų arbata jau garavo puodukuose. Uždegiau levandų kvapo smilkalą.
- Kiek cukraus?
- Aš geriu be cukraus, pameni?
- Ne. – ir šypteliu savo žavingiausia šypsena, tačiau nesulaukiu jokio atgarsio. - Na, pasakok kokie vėjai atpūtė.
- Aš su reikalu…- nuleidusi galvą sušnibždėjo Aušra.
- Nagi nagi?
- Man reikia šiokios tokios paslaugėlės iš tavęs.
- Paslaugėlės paslaugėlėm, bet gal ne penktą valandą ryto? – bandžiau būti juokingas ir šmaikštus, bet nepastebėjau nė mažiausios emocijos jos veide.
- Aš rimtai…
- Na tiek to, klausau tavęs. – iš karto primečiau, kiek pinigų turiu savo banko sąskaitoje, taupyklėje, piniginėje ir kiek dar užsilikę knygų lentynoje po A. Diuma “Grafas montekristas” trečio tomo.
- Prisimeni Kristijoną?
- Na… Miglotai, bet lyg ir jis dirbo vienoje kompanijoje su mumis ar ne? – pradedu nerimauti, nes visiškai nieko nesuprantu šitoje situacijoje.
- Aš laukiuosi nuo jo.
- Ir? – išlindo mano storžieviškumas, pagal šabloną turėjau sakyt “sveikinu”, bet man tai atrodo savaime suprantamas reikalas.
- Mergaitė.
- Sveikinu, bet kur problema? – ši frazė suspindėjo visu mano ironiškumu, o pirmasis žodis buvo išvis girdimas.
- Aš noriu, kad tu išrinktum jai vardą…
- Penkta ryto? Tokiu laiku? Kodėl tai taip skubu ir svarbu? – o mintyse garsiai keikiausi, ji ir dar jos vaikas. Nemano vaikas. O turiu galvot jam vardą. Tuoj sprogsiu iš pavydo.
- Na supranti, mes už dviejų valandų išvykstame su visam.
- Kur? – širdis tikriausiai dvigubai padidino savo apsukas.
- Pradžiai medaus mėnesiui, nes jį buvome atidėję, o po to į Prancūziją, ten Kristijonas pradeda savo verslą.

Kaip po velnių viskas taip romantiška ir kaip iš gero kino: Kristijonas, dukra, Prancūzija, nuosavas verslas, šeima ir visa kita ko aš neturiu. Ir pas mane ateina paprašyti jog sugalvočiau rojaus vaisiaus vardo? Rojuje, kuriame aš net nebūsiu. Na… Visada dirbau už kunigą, psichologą, slaugą, visuomenės patarėją visuomeniniais klausimais, na, bet šito nesitikėjau.
- Na, sakyk, bet kokį vardą, jis ir bus mūsų dukros.
- Bet kokį?
- Taip, nesvarbu kokį.
- O kodėl aš turiu jį sugalvoti?
- Nesvarbu, tiesiog padaryk tai.
- Justina, tinka?
- Tinka. Ačiū. Sudie. – net neparagavusi arbatos pakšteli man į skruostą ir nubėga pro duris, nors paskutinis žodis nuskambėjo lyg pro ašaras.

Lieku sustingęs dar penkiolika minučių, norėjosi rėkti, tačiau nei didžiausiomis pastangomis to nebūtų pavykę padaryti. Išgeriu arbatą ir nusiraminu. Žvilgteliu į laikrodį. Jau reikės tuoj į darbą, o aš dar nepradėjau tos nelemtos ataskaitos. Reikia trumpam pamiršti šitą įvykį, vakare prisimąstysiu iki valios, ech, kad bent kontaktus būtų palikusi.
Skubomis imu popieriaus lapą ir rašau: “Komercijos direktoriui Valdemarui Zdanavičiui nuo vyr. apskaitininko Justino Kondroto”…

* * *
Pirmasis nekaltas bandymas: 2004 03