Lenkaitė

Į skrandį įbėgo truputis atvėsusios arbatos su sintetiniu citrinos aromatu. Grubiai lenkiška meilė draskė paskutinius litus. Pasilikau alui. Ir tada nusprendžiau kiek senstelėjusiai savo damai, sėdinčiai priešais mane, apskurusioj stoties kavinukėj pasakyti tiek apgailėtinų žodžių, jog ji pirmu pasitaikiusiu traukiniu išvažiuotų atgal į Varšuvą. Toji, kaip visada, pradėjo verkti, o man neliko nieko kito, kaip tik atsiprašinėti, galbūt jau kokį šimtas aštuoniasdešimt antrą kartą.

- Ne taip, ne taip reikia palikti moterį – mokė mano bičiulis, kuris dėjosi turįs daug patirties. O gal ir turėjo, to niekas negalėjo žinoti, jo paslaptingi savaitiniai dingimai jau keletą metų kėlė įtarimą.
- Nežinau, Gediminai, - tęsė jis - jei nemoki palikti žmoniškai, tai geriau jau dink kaip į vandenį. Neatsiliepk, neatrašinėk, neskambink, išnyk ir viskas. Ji paverks ir susiras kitą. Moterims tai gerai sekasi. Tu per daug tąsais. Tu tik pažiūrėk į ją – trisdešimtmetė, o atrodo kaip keturiasdešimt penkerių geriausiu atveju. Ji gal tik kokias aštuonias klases baigus. Kur tu tokią radai? A2? Ei... Gediminai, Gediminai, ką su tokia gali pašnekėti. Ar jum kalbų nereikia. Mažiau kalbų, daugiau darbų? Pameni, kai aš tau studijų metais turėdavau prezervatyvus pirkti?
- Pabaik gal jau. Tai ką man jai sakyt? Tik pasakau, o ji puola į ašaras.
- Na tai tu dink ir tiek, ar tu pasiilgsi to gyvačių lizdo šnypščiančio šalia ausies, gal ji ir aikčioja lenkiškai?
- Ko čia prikibai? Gerai, gerai paliksiu. Tarp mūsų tikrai nėra nieko bendra. Aš tik šiaip, na supranti... Fiziologinių poreikių tenkinimas padeda psichologiškai. Psichologiškai labai gerai.

Nežinau, ar tikėjau tuo ką kalbėjau. Galvoje sukosi kelios frazės, kurias kartodavo mano buvęs buto šeimininkas, kai nuomojaus kambarį, mokydamasis universitete. Gašlus senis, įdomu ar dar gyvas. Užtat leisdavo vedžiotis ką tik norėjau ir kada tik norėjau. Šventai buvo įsitikinęs, kad lytiniai santykiai geriausias vaistas nuo visų ligų, neva kodais buvęs geras smuikininkas, išmaišęs pusę pasaulio, suviliojęs begales moterų, milijonus tailandiečių. Nežinau, tikrų ar gogeniškų. Galiausiai ir pats paseno, ir smuikas išklero, liko alus ir gašlios mintys besiliejančios it muzika iš susitraukusių lūpų.

- Kur tavo simpatija? - sakydavo jis man, o tos simpatijos keisdavosi taip greit, jog pats nebegalėdavau susigaudyti. Kol liko viena, pati negražiausia, pati kvailiausia, bet ištikimiausia. Nepaliko manęs net tada, kai per savo nebrendėliškumą atsidūriau ant operacinio stalo. Mane lopė aštuonias valandas. Pats kaltas, susimušiau su keletu išgėrusių treninguotų vaikinų, tik todėl, kad mane pavadino stipena. Pats buvau gerokai išgėręs. O ji viską matė. Nežinau, kas iškvietė policiją, greitąją, buvau netekęs sąmonės. Atsibudau pooperacinėje palatoje, šalia buvo ji - kvaila lenkaitė. Snaudė sėdėdama ant taburetės, padėjusi galvą ant lovos krašto. Vėliau lankė mane kiekvieną dieną, virė vištienos sultinį, nepasitraukdavo nė žingsnio. Tai guodė ir erzino.

Štai vėl noriu ja atsikratyti.
- Karoli, bet aš taip negaliu.
- Tai vesk ją! –  mano bičiulis prapliupo juoku.
- Taip irgi negaliu...
- Susirask kitą ir viskas išsispręs savaime.
- Ką? Kas mane ims tokį su šituo randu per visą snukį?!
- Na ir kas, Atila irgi buvo randuotas.
- Aš ne Atila, o ta moteris... Man jos gaila, aš jai dėkingas, o tuo pačiu ji taip klaikiai mane nervina, jog rodos galėčiau užmušti ją pačiu grubiausiu būdu.
- Tai geriau pamiršt, nei tapt žudiku. Ką? – bičiulis vėl bandė juoktis, bet susilaikė pamatęs mano žvilgsnį. Pasinaudojau tuo ir nieko nepasakęs pakilau. Pakilau ir patraukiau savo keliu.

Reikia rasti tą moterį. Namie, ji kaip visada buvo namie.
- Malgošia, tu namie?
- Taip.
- Gerai, aš ateinu.

Neskubėjau, bet lenkė laukė manęs gerą pusdienį. Nelabai žinojau, ar apskritai noriu ją šiandien matyti, o ji laukė manęs paruošus pietus. Lėtai valgiau sriubą, baksnojau šaukštu mėsos kukulius. Malgožata stebėjo mane akmeniniu veidu. Atrodė tokia liūdna, o tas liūdnumas suteikė elegancijos, kuria šiaip jau nebuvo apdovanota.  Ir aš pasiūliau jai tekėti, tik po kelių akimirkų suvokiau ką pasakęs, kai Malgožata nieko neatsakius įsikniaubė man į kelius ir pradėjo verkti. Nesuprantu, kodėl taip pasielgiau, užuot pasiuntęs ją atgal į Varšuvą.

Susituokėme per bobų vasarą, krintant auksiniams lapams ir išsiskyrėme, kai sūnus pradėjo eiti į penktą klasę. Tuomet vėl susitikau su Karoliu ir tas man pastatė alaus.