Saulė

Lėtai kilo Saulė. Ji palydėjo kates prie tvoros ir krūmą prie durų, pažvelgė pro plyšelius ir apglėbė tamsą. Jos rausvi spinduliai užliejo tamsius kiemus ir bejausmius langus. Išskyrus vieną. Į šį Saulė tiesiog žiūrėjo. Jam buvo per maža būti užlietam Saulės, jis buvo vertas kažko daugiau. Saulė mąstė. Tai jai buvo būdinga, nes jausdamasi labai pakilios nuotaikos ji mintyse dėliodavo eilėraščius, kurdavo intriguojančias istorijas ir stengėsi jas kaip nors išsaugoti žemės paviršiuje. Kartais ji sukeldavo gaisrus, iš pelenų barstydavo eiles, o po to labai gailėdavosi. Tada Saulė stengdavosi būti visiems gera, pamaloninti žemę karčiomis ašaromis, kurios srūdavo lėta rausva linija iki pat žemės. Niekas negalėdavo nuo jų pasislėpti, tačiau ir nesistengė. Ji švietė kiaurai žmones ir vertė juos būti kitokiais, kad nereikėtų gailėtis savo klaidų. Saulė matė, kad žmonėms tai patinka, todėl nesulaikydavo savo liūdesio kelias dienas. Tada Saulei į galvą vėl šaudavo kokia nors nepakartojama mintis ir ji vėl stengdavosi ją perduoti žmonėms.
  Taigi Saulė mąstė. Jai vėl labai knietėjo perduoti kažką svarbaus žmogui. Ne betkam, o tam kuris bus vertas to.

-------

  Ji išėjo iš namo. Šis buvo atsilupinėjusiomis sienomis, baltavo dideli tinko plėmai. Langai buvo gerokai pasenę, pro juos ištisai košdavo vėjas. Bet ne šiandien. Rudos, surūdijusiomis spynomis durys garsiai trinktelėjo, kai pro jas išėjo Ji. Mergina lėtai užsimovė odinę pirštinę ir pakėlė akis į dangų. Jai patiko, kaip danguje švietė saulė, kad kaimynų kalė naktį atsivedė šuniukų, kad žolė prie takelio pagaliau pradėjo žaliuoti. Jos širdis buvo kupina gėrio ir tyrumo. Ji ėjo nežinodama kur. Mergina priėjusi vartelius sustojo. Nežinojo, į kurią pusę ji eis šiandien. Kai saulė vis dažniau rodė pasauliui savo šviesų veidą, mergina kasdien į mokyklą išeidavo pusvalandžiu anksčiau. Visada dar pasisukiodavo tarp medžių, pro jos akis neprasprūsdavo nei naujas žalias lapelis, nei paukščių lizdas apšviestas saulės šviesos. Merginos širdis jautėsi pakylėta, atrodė tuoj sprogs. Kiek nedaug jai reikėjo, kad taptų laiminga.

-------

  Saulė pamatė merginą. Ši ėjo gatvės pakraščiu matydama tik gėles ir medžius. Jos siela dainavo, Saulė tai jautė. Iš dangaus šviesulio akių pradėjo byrėti ašaros, tokios švelnios, tyros ir gelsvos. Galbūt mergina pakels galvą ir pamatys danguje Saulę. Galbūt tada Saulei pavyks...

-------

  Staiga mergina užkliuvo už medžio šaknies. Gal būtų ir nieko, jei saulė nebūtų pradėjusi keistai didėti. Artėti? Mergina pamanė, kad sapnuoja. Saulės diskas priartėjo labai smarkiai, tačiau aplinkiniai žmonės nedarė nieko. Mergina jau ruošėsi bėgti, kai išgirdo: „Palauk, klausyk...... neturiu daug laiko... “. Atrodė lyg kalbėtų saulė. „Kai pasiduodi..... pralaimi. Nepamiršk šito. “. Kaip spyruoklė saulė grįžo į savo taškelį danguje. Mergina atsistojo. Jos širdis tankiai plakė, protas bandė suprasti, kas įvyko, siela kartojo žodžius. Bet kas gi juos ištarė?

-------

  Saulė patenkinta savo darbu atsitiesė. Pagaliau jai pavyko perduoti dalelę savęs į žemę.