Drugelis

Už lango pusto. Skirtingai nei tu, aš negalvoju apie vietą kurioje gyvenu. Ant balto namo sienos kabo raudonas namo numeris, ir tiek. Namai. Iš virtuvės sklinda maisto kvapas. Nesu gurmanė, bet žaviuosi žmonėmis, kurie mėgsta gaminti.
Sninga tamsoje. Tu  vis kalbi, kalbi, kalbi... Užsimerkęs.
      Pasakoji: tvenkinys apžėlęs krūmais. Medinis tiltukas. Praskečiu šakas ir matau nuogą moterį, juodais, žemę siekiančiais, plaukais ir trumpom raudonom kojinaitėm. Ji lieja sau ant šlaunų vandenį. Lėtai, ritmingai, nesivaržydama ir nekreipdama į mane nė menkiausio dėmesio. Vanduo ramus, o dangus apniukęs.
      Paleidžiu šakas ir nueinu. Širdis plaka tarsi pašėlusi, kalbi užsimerkęs. Susigaunu į pievas nuklydusį arklį, ir joju. Lyg tai namo. Vėjas kyla iš už horizonto ir regimai vis artėja. Atsigręžęs matau, kaip jo šuorai jau šiaušia tuos krūmus.
      Bet negrįžtu. Joju. Namo. Kažkodėl mane staiga apsupa rūkas. Arklys tarsi įbestas sustoja vidury laukų - maža vėlelė rožine suknele mindžikuoja priešais... Ir vėl nieko. Rūkas.
      Ir aš užsimerkiu. Pro blakstienas vis dar klausaus, vis dar girdžiu tavo balsą. Pasakoji nesustodamas. Mikčiodamas. Nustembu, kad mikčioji. Bet ne... Tu jau visiškai miegi...
      Glostau tavo plaukus. Tamsius, besigarbanojančius. Tavo beveik išnykę žodžiai persipina su mano mintimis... Jei būčiau Froidas, tai... Bet esu tas tavo “namo”.

      Ką man daryti? Žiūriu į lubas.  Jau senokai užminiau dvylika norų, o kambaryje auginu drugelį. Kasmet, kai atšyla, vieną išleidžiu į pasaulį. Štai ir dabar kokonas kabo palubėje. Nieko nedarau. Tik žinau, kad jis ten. Mano noras. Gerai žinau,  kad išsiris didelis gražus ir spalvotas drugys. Laukiu.
      Nejučia užsnūstu, užliuliuota tavo murmesio. Nepamenu savo sapnų. Gal dėl to, kad aš turiu savo norus. Savo drugelius.
      Paryčiais lūpomis paliečiu tavo skruostą, ir išeinu. Noriu būti toliau nuo tavo sapno ir arčiau savo svajonės.
      Lipdama laiptais kažkodėl pamanau, kad auksaplaukis perukas kiekvieną daro panašų į angelą. Gal tai kokia sapno nuotrupa? Gailiuosi, kad neprisimenu.
      Einu į baseiną. Nešuosi tik maudymosi kostiumėlį ir rankšluostį.
Prikandu lūpą ir susikaupiu. Tik neseniai pradėjau mokytis plaukti, bet jau nebegaliu be to. Vanduo pasidarė man būtinas. Kaip oras. Be jo neišgyvenčiau.
      Mėnesio pabaigoje pradėsiu lankyti jogos kursus. Vėl prikandu lūpą ir šokteliu į viršų. Toks juokingas šuoliukas, kai pakyli nuo žemės ir ore sukryžiuoji kojas. Man linksma. Taip, man linksma.
      Paskui į darbą.
      Paskui į parduotuvę.
      Paskui namo.
      Prie namų mane pasitinka šlapias, ka tik išmaudytas, kvepiantis ramunėlėmis šuo. Nors dar tik kovo pradžia ir gerokai spaudžia šaltukas.  Pažvelgiu į jo rudas akis ir leidžiu lyžtelti skruostą. Neimu bartis, kam išleidai šlapią. Šypsausi... Jis mane myli. Jam šalta. Jis virpa, bet vis tiek mane myli. Gerai, kad išmaudei, sakau.

      Štai ir vėl naujas rytas. Kažkur skaičiau, kad pirštai simbolizuoja gyvenimo smulkmenas. Sukišu pirštus sau į plaukus ir pakedenu. Vis dar esu arti tavo sapno. Tu vis dar miegi atmetęs savo juodaplaukę galvą, pilną sapnų, kuriuose kaštonai žydi našlaitėmis.
      Keliuosi. Šypteliu, nusižiovauju ir primenu sau, kad šiandien juk šeštadienis. Niekur nereikia eiti. Pasitaisau arbatos ir vėl įsliuogiu į lovą. Jauku. Už lango vis dar pusto.
      Miegok.