Mūzius

“Nagi, išdrįsk! ”- sumurmu sau ir ryžtingai pakeliu galvą. Štai ir jis – išsiblaškęs žvelgia į tolį, regis, net nemato, kas vyksta aplink. “Na, pirmyn, ko lauki! ” – sukomanduoja mano alter ego, bet šis signalas reflekso lanku nevirsta – aš nepajudu iš vietos. Na va, praėjo... Et. Jau du metus, DU METUS aš nesugebu su juo pasisveikinti! Ak, taip susipažinkite, jis – tai Saulius. Mano mūza. Mano mielasis mūzius... Bet, aišku, jis to nežino... Nesvarbu. Kitą kartą būtinai pasisvei...
- Labas! – išgirstu skambų balsą. Jis?? Ne.. Rimantė.
- Sveika, - atsakau jai, nors šią akimirką būčiau nieko prieš, jei jos vietoje būtų kas nors kitas...
- Rašėt chemiją? – teiraujasi ji.
- Mhm, - numykiu – jau žinau, kas bus toliau, bet mokinių vienybė yra mokinių vienybė ir nieko čia nepadarysi. – Tai va, bus kokios trys lygtelės iš karboksi rūgščių, visos kitos – iš angliavandenilių. Uždaviny svarbiausia nepamiršti, kad aldehidų funkcinė grupė reaguoja su sidabro oksido amoniakiniu tirpalu, todėl skruzdžių rūgšties likutis labai sėkmingai sureaguoja su juo ir nusineša visą atsakymą, jei to nepastebėjai. Reikia apsiskaičiuoti moliais, ir tada... – ir taip toliau ir taip toliau. Mėlynos akys įdėmiai žiūri į mane, o aš tęsiu cheminę konsultaciją. Kai nuskamba skambutis, Rimantė padėkoja ir jau suka už kampo.
- Oi, palauk, vos nepamiršau! – šūkteli ji ir įbruka man sulankstytą lapelį. – Čia tau nuo Tomo, - dar priduria nueidama.
Išgirdus šį vardą sustingstu, pilve pradeda skrajoti drugeliai – na, toks jausmas apima, kai pakviečia atsakinėti, o namų darbų nepadarei. Lėtai išlankstau lapelį.
“Šiandien, 18: 30, ten, kur ir anksčiau. Aš sutrikęs, o tu... tu kitokia”
Drugeliai mano pilve jau trypia smagią polkutę. Bet aš juk.. Aš juk visai nepasiruošusi! Ką daryti? “Būti savimi, ir tiek” – atsiliepia alter ego kažkur mano galvelėje. Na, tikrai. Kas juk gali nutikti? Et. Geriau eisiu į fiziką, ten bent jau kažką išmanau.

***

Sieninis laikrodis išmuša septynias. Tik – tak, tik – tak, tiksi ilga jo rodyklė. Staiga suvokiu, kad negirdžiu, ką man sako Tomas. Visgi atėjau, išdrįsau ateiti.  Jis sakė – “pakalbėsim, ir tiek”. Tai ir kalbam. Tiksliau – kalba jis, o aš negirdžiu. Tik – tak, tik tak...
- ... o tu paprasčiausiai visko nori tik sau, supranti?
- Kaip?? – hm, matyt, derėjo klausyti, ką jis ten sapaliojo...
- Na, pagalvok ir apie mane, ne tik apie save...
- Aš egoistė? – ramiai klausiu, nors jaučiu, kaip po truputį kyla šalto pykčio banga. Negerai taip, žinau... – Aš egoistė? Ak, taip, juk aš visada kalbu tik apie save, visada pasakoju, kaip MAN sekėsi.. niekada neklausiu, kaip tu gyveni, kuo džiaugiesi ir ko liūdi, mane domina nebent tavo namų darbų sąsiuvinis prieš pamokas.
Tomas tyli. Matyt, nesitikėjo tokio atsakymo, nepamąstė... O aš negaliu patikėti, kad jis taip pasikeitė. Juk, regis, taip šiltai bendravom, o dabar...
- Jei tu čia apie mane, - nebe taip tvirtai prabyla jis, - tai aš buvau užsiėmęs...
- Užsiėmęs? Kuo užsiėmęs?
Tyla. Dar nesugalvojo. O aš tyliai tęsiu toliau.
- Tu ką, nesupranti, kad aš neketinu alpti vien dėl to, kad teikeisi pastebėti ir pasakyti “labas”? Tomai, man neįdomu, kokios spalvos tavo pusbrolio “mersas” ir kiti kvaili dalykai, kuriuos išdidžiai pasakoji. Man negera su tavim, ne- ge- ra, supranti?
Tomas tyli. Mąsliai suraukęs kaktą, galvoja.
“Tik – tak, tik – tak, tik – tak”, – tiksi laikrodis.
- Klausyk, - prabyla jis, - aš atsiprašau, negalvojau, kad tu... kad tu taip... bet juk ne visada taip buvo, taip... negera... - Tomas papurto galvą. Taip šiurkščiai pasikėsinus į jo savimeilę, visas tvarkingas ir stabilus pasaulėlis ūmai susvyruoja ir kėsinasi sugriūti kaip per aukštas kortų namelis. 
Abejingai šypteliu.. Įtampa kažkur dingo, man jau vis vien.
- Buvo, Tomai, buvo. Bet juk mes visi vaidiname – šešėlių teatras su priklijuotomis šypsenomis. O, kaip puikiai mes tai mokame!.. Mes visi. Aš, tu, jis, ji.. mes. Užburtas ratas.
Jis kiek patyli, tada taria:
- Na, gerai, tai papasakok, papasakok apie save.. kaip sakei.. kuo džiaugiesi ir ko liūdi... kuo džiaugiesi... kada būna gera...
- Kada būna gera? – susimąstau. – Šiandien buvo gera. Gera, kai pavėlavau į autobusą, nes pamačiau, kaip pasakiškai gražiai kyla saulė.. Gera būna, kai einu namo mažyčiu takeliu, o sniegas taip dailiai dailiai blizga, gera, kai kas nors su manimi pasisveikina... Gera, kai pažįstu merginą nuostabiu vardu – Gailė.. Dar būna gera, kai rašom istorijos kontrolinį ir visi tyli, nes tada girdžiu, kaip už lango čiulba paukšteliai... Bet ar tu suprasi? Ar suprasi su priklijuota šypsena ir iki blizgesio nušveistu draugiškumu? Tu juk niekada nesikelsi penktą ryto, kad pamatytum, kaip saulė nuauksina padangę, niekada neklausei žolės šnaresio, kai iškrinta rasa... Juk siūliau tau eiti kartu, bet tu tik gūžtelėjai pečiais ir tarstelėjai – “durna gal? ” Ir sudūžta visos iliuzijos, visi norai ir svajonės subyra į šipuliukus, sudega tavo pusbrolio “merso” variklyje... Juk durys užtrenktos, ar ne? Jos visada užsitrenkia tiems, kurie ne tokie, kaip ‘visi’. Ir tai vadinama Visuomene, sterilia, etiška ir išauklėta Visuomene. Bet ar tu suprasi? – klausiu ir nenoriu, nenoriu išgirsti, ką jis atsakys.
Ir tada pasigirsta garsas, kurio dabar mažiausiai tikiuosi. Plojimas. Kažkas ploja rankomis. Pakeliu galvą. Pavyko. Dramos būrelio vadovas pritariamai šypsosi ir eina artyn.
- Na ką, šaunuoliai, - spaudžia ranką jis. – Puiki improvizacija. Tomui tik gal labiau įsijausti reikėjo, bet kaip pirmam kartui – šaunu. Taigi, įrašom jus abu.. Kokia, sakei, tavo pavardė?

***

Pro langą išsiblaškiusi stebiu, kaip kažkur eina Saulius. Sukasi baltos snaigės. Kovas. Ir kartais dar pagalvoju – o ar tada, tą vakarą vaidinome? Nežinau. Nežinau... Pasiklystu, paslystu, užkliuvusi už nediduko, tokio menko ir tokio stipraus “gal”... Ne?
Scenoje tęsiasi pirma, o gal antra, o gal penkioliktoji scena... Kažkas įjungia šviesą. Labas?