Kai saulė tirpo

Kai saulė tirpo ir užkimusios gegutės laiką sėmė,               
kai dieną kirpo įstrižais šešėliais giriose,                             
birželį tą bridau pro dilgėles į atminimo dėmę,
nesupratau ar aš plaukiau, ar usnys yrėsi,

sudilgino mintis, išsilukšteno samanotą tylą.
Sudilę metai kapstėsi tėvų likimuose.
Tik pamatus gimtų namų akim ganiau ir, dangui skylant,
atsiliepė perkūnija, kaip tąsyk, bet užkimusi,

užspringusi šienovežio kvapu, pavargusi – tiek metų
budėjo ji ir keikėsi kaip tėvas merdintis.
Norėjau skęst aš tėviškės danguj, nes dilgėlės čia retos.
Nebuvo kam net mano žygdarbio įvertinti,

paploti rankomis ar rykštėmis kaip tėvas man paplojo.
Norėjau pakartot: klaidas, vaikų nesąmones.
Grumstelį paėmiau: griaustinis liko, skundėsi šilojai,
kad glosčiau vilnas kiaulpienių, smigau į samanas,

į  svirties netampytos muziką, kurčių krūmokšnių vėsą.
Net šulinys išėjo atsigert į draikanas.
Ir slenksčio nėr – matyt, ant ašaros aš kitą kartą sėsiu.
Gal lauks akmuo negailestingai laiko raikomas.