Ne kartą...(Lietuvai)

Lietuva,

į mūsų šventą tylą laužus įkuri, -
ne kartą kibirkšties į praeitį pritrūkai.
Palikdavai nuogybėj sielos žiburį,
rusenantį pasąmonės erdvėj, virš rūko,

rusenantį akių romybės alkuose.
Ne kartą tavo veidas, plūgais išravėtas,
krauju pravirkdavo, o Tu apalpusi
sužysdavai pro ašaras, sesučių mėtoj,

sužysdavai grumstu į žemės aimanas.
Ne kartą sutilpai į delno pievų rasą
ir duonoje rupioj žvilgsnius palaiminai.
Į išmintį senoliai piliakalnius kasė,

į išmintį suklupo girios, siuvamos
srovėj į siūlę, upėm išravėtų amžių.
Juk Nemuno krantais ir tiltais buvome,
nugriuvom, skendome, metus po saują glamžėm,

nugriuvom, skendome, sužėlėm kerpėje,
pelėsiais griaužėm dievdirbių Rūpintojėlį.
Apakome, tyloj maironiais verkėme.
O ąžuolas tikėjimu į dangų kėlė,

o ąžuolu siūbavome, išlūžome.
Šaknis iškirtom ir žaizdoj užsėjom druską.
Klijavome Tave iš šukių, duženų.
Tavy parklupom, klausėme: " Širdis dar pluska? "

Tavy parklupome ir lūpom lietėme
suskirdusiom. Minty retėjome. Iš būrio
kritom po gimta velėna, Lietuva,
į mūsų šventą tylą laužus Tu įkūrei.