PostKaunas

Begaliniam kely taip keičiasi viskas,
Ir niekas beveik nepasikartoja.
Vienintelis tikras dalykas – tai mano
Šviesus liūdesys. Ir nerimas.
Mašinos praūžia – viena po kitos.
Stabdau jas, važiuoju, sustoju, nakvoju
Aš krūmuose, o kartais ir lovoj.
Kiekvieną akimirką laukiu mirties ir džiaugiuosi.
Kompiuterio balsas į smegenis lenda,
Jaučiu aš, kaip miestas dreba.
Jau užtvanka skyla, jau sunkias vanduo,
Akimirka dar – ir potencija sprogs.
Naktis ta atminty man išnykus.
Jei liko kas – tai tik šešėliai –
Aš atsigaunu tarp mūro nuolaužų –
Štai tiek to miesto ir teliko.
Ir vėl kely, vėl nesustodamas,
Stabdydamas visas mašinas iš eilės,
Važiuoju važiuoju – į priekį į priekį.
Tolyn nuo savęs – vis tiek į save.