LSB 1

Nyki birželio pabaiga, kai dar esi priverstas trintis mokykloje, nors jau net visi mokytojai sėdi apkvaišę nuo karščio nebesuprasdami, ko mes iš jų norim. O norim tik vieno – kad atsiknistų ir paleistų namo.

Namo, namai... Keistai skambantis žodis. Dvidešimt keturi iš mūsų klasės tikrai po skambučio lėks ten, tik ne mes su Lina. Mes lėtai vilksimės iki stotelės, slankiosim po miestą ir apžiūrinėsim visas parduotuves, kuriose nieko negalim nusipirkti. Deja, gatvės ne begalinės ir jos visos veda ten pat – į vaikų ir paauglių globos namus, kur gyvenu nuo tada, kai pradėjau nešioti liemenėlę.

Laura, Kamilė, Monika – visos banaliais vardais, susivėlusiom plaukų sruogom, bet jau žaliu laku nutepliotais nagais – stovėjo kambario viduryje ir spoksojo, kol auklėtojytė pristatinėjo "naująją draugę, kuriai, žinoma, visos būsite labai draugiškos (žvilgsnis tik-pabandykit-vėl-pridaryt-man-problemų-šlykštukės), ir greitai greitai susidraugausite". Kliputė neapsakomai mėgsta žodžius "draugystė", "draugas", "draugiškumas"... Ypač kai atvažiuoja svečių iš užsienio, o mažyliai laksto aplink cypdami "mama, mama" ir graudindami potencialius rėmėjus.

Vos užsidarius durims paskui prakilnią auklytės figūrą beveik be žodžių buvo išaiškinta, kur patekau ir kokia "pageidaujama" esu.

- Tu gatvinės duktė, jo? – iškošė pro kreivus dantis maža liesa pabaisa juodais trumpais plaukais, kaip supratau, šito kambario gaujos vadė.
- Ji pati tokia pat. Kekšė! Kekšė! Kekšė! – skandavo antra aukelė su pilka nutriušusia kasele.

Trečioji tik stovėjo iškišusi smulkius aštrius dantukus ir mėgavosi mano tylėjimu. Po kelių sekundžių ji jau plėšė man iš rankų kuprinę, o kitos dvi stumdėsi ir klykavo iš pašėlusio džiaugsmo, kad turės ant ko išsilieti.
Sveika atvykusi į naujus namus. Čia tu greitai greitai su visais susidraugausi.

Pirmoji naktis buvo praleista apkasuose beviltiškai bandant atremti kaukiančias, lojančias, staugiančias trijų kalyčių pajėgas, mat dieną išdrįsau nubėgti pasiskųsti, kad manęs nepalieka ramybėje. Auklytė gėrė kavą su ūsuotu storu žmogeliu. Nužvelgė mane įdėmiai ir su negera ugnele akyse, kurios tada dar nesupratau.

- Pasistenk susitarti gražiuoju. Pas mus visi labai savarankiški.
Išvertus į žmonių kalbą – atšok. Jei neturi ilčių ir nagų, čia neišgyvensi.

Aš turėjau. Pamažu jauniklė katytė virto bename nuolat įsitempusia kate. Po mėnesio Lauros snukutis apsipylė krauju: bandė žiūrėti, kaip man nesiseka matematika. Išpešti plaukai, sudraskyti megztiniai, mėlynės – aš nemokėjau kandžiotis žodžiais, tad teko veiksmais. Klipė kasdien vis labiau raudo, klykė, baudė, bet galimybės atsikratyti "velnio merga" neturėjo.

Aš neverkdavau. Gulėdavau kiekvieną naktį sausom akim ir laukdavau, kol kitose trijose lovose pasigirs lygus, ramus kvėpavimas. Tada imdavau žaisti su savimi. Lėtai ir visada viduriniu pirštu. Kol užmigdavau išraudusi ir nors truputį laiminga.

Man buvo trylika metų.