rytinė arbata

  Šį rytą arbatą gėrėme trise : aš, mano Prisiminimai ir Nostalgija. Prisiminimai prie arbatos atnešė laiškų, popieriaus lape sukonspektuotų akimirkų, kurias užrašė dabar kažinkur esantys, bet kažkada su manimi arbatą gerdavę žmonės. Keistai į mane žvelgdami padėjo juos ant įsivaizduojamo stalo. Nostalgija taip pat atsitempė krūvą nereikalingų niekučių pasiskolintų iš Praeities ir aimanavo kaip gera buvo. Šįryt tik aš sėdžiu tuščiomis .. sėdžiu ir tyliu. Stengiuos nepradėti akimis glostyti laiškų, bet pati nepajuntu kaip mano lūpos tyliai it maldą ima šnibždėti tuos praeities konspektus. Stengiuos negirdėti Nostalgijos dejonių, bet nejučiomis imu galvoti kaip ir ji. Laiškai vienas po kito krenta ant kojomis bučiuojamos žemės, bet jie jau tėra pilki popieriukščiai šįryt, nes jų tekstai jau atgaivinti mano galvoje. Pakėlus akis pamatau, kad už stalo mūsų jau ketvertas: atslinko Liūdesys, su savo amžinai ašarose skendinčiomis akimis. Aš jo nekviečiau, bet jis pasakė, kad mėgsta daryti staigmenas..Nostalgija netiki, kad nebeįmanoma skinti gėlių iš jau sutryptų pievų  ir gerti vandens iš jau išdžiūvusios upės vagos. Todėl įsižeidusi iškeliauja, na ,o Prisiminimai nuseka jai iš paskos ... su manimi lieka tik Liūdesys..

P.S.Nebesusipinsi ilgų kasų iš jau nukirptų plaukų ..