Virpėjime (nakčiai)

Akimirka, ištirpus skruoste, tvinsta ežeru.
Nukiūtina, nubėga ašaros kuprotos.
Nors vakaro miražų trupiniais dar nešeriu,
pagundoje žeri šešėliais stalo plotą,

žvilgsniu aštriu nušluoji. Susuki verpetuose,
tarp garbanų, melodijas, natom susiūtas.
Nuskęsta lūpose virpėjimas. Numetusi
mėnulį, balos spindesy juokies. Pakriūtės

nugriūva mano mintimis; atstato liūdesį.
Ir aš sugriuvęs. Išmestas į tavo lietų.
Meni, - įgėlei ir druska į žaizdą plūdaisi,
nors vasarą nuskint naktigonė vis kvietė.

Norėjosi išspirt iš rūko, oi norėjosi
tave. O man tik nakvišom širdin įkandai.
Išnykdavai žolėj balkšvų žiedų alėjose,
čiulbėjai vieversiu, išarus sieloj randą.

Dabar į pagriovius raukšlių, išdūręs matmenį
laike, atodūsiu grįžtu, tyloj iškeltu.
Paklausiu vėl tavęs: " Virpėjimą dar atmeni?
Ar metas jau skandintis rausvo ryto deltoj? "