kai net mintims per toli...

Slinko diena po dienos.... vėjas nešė rausvus gėlių žiedlapius ...naktys darėsi vis ilgesnės... ir trys mėnuliai - du mėlyni ir vienas raudonas kraupiai žaižaruodavo dangaus tamsybėse... tyliai ramiai iš skylės visatos audinyje atsiradęs nežabotos energijos ir greičio gūsis apsupo mane ir išnešė į tamsą... nuogą kaip ką tik gimusį kūdikį... paliko gulėti ant žvaigždžių šviesos patalų...
... ir aš dabar tikrai pajutau... beprotybės pirštus lėtai kylančius aukštyn mano krūtine... ir siekiančius kaklo....
....dvidešimt kartų per upę tikintis nuskęsti...