Šienpjūtė

Kai rytas rasomis dar maudėsi, išėjome.
Lyg giltinėmis šliaužėm, apsivilkę blandą juodą.
Žvangsėjom dalgiais dobiluos romiu tylėjimu.
Suvirtome palaukėn, rūką šnervėmis suuodę.

Supylėm prakaitą, tarp skersvėjų, galulaukėm.
Nukritome ir vėl pakilom pievoj amžinybės.
Be burių, dienoje sukepę, tyliai nuplaukėm
miražais virpančiais virš lūpų. Meduje išlydęs 

melsvų žaltvykslių ugnį, nuovargis nudūlino   
su vėju slysdamas per pradalgiuotą lauko rėtį. 
Sugrįžę pakabinome akis virš šulinio
suskirdusiais delnais dangun gaivumą šviežią mėtėm.

Nuo vakaro iš sodo mes šešėliais bėgomės.
Šiūruodami plaukais žolės, žalsvon erdvėn parpuolėm.
Pavargę svirome pilkšvom sunkiom sermėgomis,
matavom rąžulį, nuspyrėm sunkį po pasuolėm.

Užmigdę naktį, ją pakišome po kupeta.
Dainavome, vasarvidy, apžioję pirkios rėmus.
Langinėmis stebėjome, - sidabrą numeta
mėnulis po kaštonu, dalgiais mūsų pasirėmęs.