per anksti pabudus..

ūkia dangus už lango..
kas mūsų miestą saugo?
dunksi vagonų durys..
pamečiau sapno turinį..

apsnigom kakavos snaigėmis –
nespėjom išgerti nes baigėsi
pigi valandėlė stotelėje –
traukiniais tikėti negalima..

dažnai prisimenu miestą
saulių prožektoriais nutviekstą
kur šokome su kamanėmis
ir laumžirgius gynėme gatvėmis..

atsiverčiu kartkartėm dovaną –
du ištiktukai ją dievina –
lapus su žiemiška pasaka
sidabro pieštukais sekamą..

nevysta mediniai žiedlapiai
kitaip nei išblukę puslapiai –
suglamžyto sapno turiniu
pavirto visa ką būrėme..

bet kas kutena padus
paryčių vagone man pabudus?