Šviesa šaldytuvo gale

– Aš tuoj nusižudysiu, – duso svarainių uogienė, baigianti pridžiūti prie stiklainio kaklo.
– Pabūk dar, mano saldi senute, ištekėti visada suspėsi, – guodė ją skaidrus trilitrinio balsas, nors ir pačiam kartais norėdavosi sudužti. Parūgęs pernykštis turinys jį slėgė labiau, nei glūdėjimas šaldytuvo daugiaaukštyje. „Jei sugrįžtų tuštybės laikai, – mąstė pripildytas rūgščios košės, – mano pilvu kartais pračiuožtų vasariškas šeimininkės veidas, o prasiveriantis langas atsiųstų gatvės atspindį. “ Jis paslapčia svajojo prisivilioti tris litrus nakties tamsos, kurią vaišintų cukrumi iš savo dugno ir mirksėtų jai vienintele akimi, pagavusia lemputės šviesą. Arba gaudytų kavos garus, rasodamas iš malonumo. Vieną kartą jau yra bandęs praryti gurkšnį vėjo, kuris praūžė pro verandą. Tuščiame pilve suskambėjęs gūsis ilgam susargdino indą skersvėjų ilgesiu. Bet būdavo vis sunkiau užmiršti šaldytuvo žiemą kartu su uogiene, kurios niekas nevalgys. Įsisiūbavusias mintis numušė prarūkyto dešrigalio kosulys, pažadinęs kitus atsitiktinai sudėliotus kaimynus.
– Nugulėjau šoną, vienos nuospaudos, – tamsoje išleido kvapą mielinis pyragas.
– Ką sapnavai? – susidomėjo maža šiukšlė po pyrago padu.
– Pats miego norėjau, prielipa – atkirto storulis. – Ačiū, kad atšoksi.
– Balius baigtas, balius baigtas, – pragydo savo priedainį agurkigalis, prisigėręs marinato.
– Tarp mūsų nieko bendra nėra, – aitrino nesusikalbėjimus citrina šaldytuvo durelėse, žvilgčiodama į išvarvėjusį šokoladinio kremo liežuvį.
– Lygiuot, ramiai ir nurimkit apskritai! – sukomandavo eilinis iš kiaušinių eilės.
Bet jo klausė tik vargšelė varškelė. Vienintelis šviežias subuvėjas obuolys jautėsi sultingai gerai, nors ir drovėjosi nukąsto šono.
„Nebeišturėsiu iki pusryčių toje skylėje, – įsikalė sau nuosprendį uogienės indas, ieškodamas progos paslysti. – Šoksiu nuo lentynos ir man bus dzingt. “ Jau ruošėsi prašyti aliejaus leptelti pagalbos balutę, kai būsto gilumoje sumirgėjo neoninė šviesa ir lentyna ėmė drebėti nuo šaižaus skambėjimo. Tokio triukšmingo padaro šaldytuve niekas nebuvo matęs – jis melodingai rėkė nesustodamas. Persigandę maisto likučiai vos spėjo apsimesti negyvais daiktais, kai atplyšo šaldytuvo durys ir įšoko ranka. Ji griebė nematytam rėksniui už gerklės, ištraukė lauk ir vienu kliunktelėjimu pribaigė.
– Kas jį čia padėjo! – suklykė šeimininkės burna, įstrigusi šaldytuvo tarpduryje, baltais dantimis blyksėdama prie pat alpstančio obuolio šerdies. Alkana ranka delne sugniaužė ateivį ir užvožė šaldytuvo duris.
– Tai bent pusryčiai, – pirmasis atitoko pyragas. – Kažin, ar jis saldus?
– Agurkinių klanas, – niurktelėjo marinuotas balselis.
– Citrinomis švietė, matėt? – cyptelėjo jo kaimynė ir, nesulaukusi pritarimo, užsiraukė.
– Gal čia koks Gvamzdikas? – subrazdėjo šiukšlė.
– O kas tai yra? – atsisuko obuoliapusė. Šiukšlė vos girdimai sušiugždėjo:
– Nežinau, gal koks dinozauriukas. Aš atplyšau nuo reklamos, tai spėjau apsiskaityti per visą ilgį.
Tuo tarpu stiklainis kalbų nebesiklausė. Tarsi pažadintas naujam gyvenimui, patyliukais patamsiukais užkonservavo savižudiškas mintis stiklinėje praeityje. Jo uogienė pavirto trimis litrais saldžiausio smalsumo. Nežinia, kas norės ją suvalgyti.