Ant pakopų bedugnės

Tavo veidas nulietas iš paskutiniojo aukso -
rudenėjančių medžių pavėsyje;
veidrodis atspindi purpurą ir didįjį nieką:
tarp kiekvienos pakopos - bedugnė,
tarp kiekvieno žvilgsnio - duobė,
bet jos veda į jaukų peizažą,
pripildytą dūmų,
o mes slenkame pro šalį,
nes mes - mūsų atšvaitai (ar ne tas pats?),
padabinti plunksnomis, neaiškiais pažadų
                                                  brangakmeniais,
o šalia tų rėmų siūbuoja draugais vadinami
                                                  niekučiai,
guli knygos, moliniai ąsotėliai,
žaliai geltona pavydo spalva
lyg saulėje sudžiūvusių pelėsių,
išbarstytų po visus namus -
aitri ir reikalinga.
Aš nusigręžiu, rankose laikydamas paukštį,
aš įpilu tau vyno, paduodu duonos,
pakopų bedugnėse plaukioja laikas -
rūbai niekad nedėvėti mūs šventiniai.
Aš skęstu pažaliavusiose dulkėse
ir rankioju, ir sutaurinu kiekvieną mažmožį.