kartais būdavo pasaka [dedikuota Lietuvai]

kartais


kartais, kai būdavo rytas,
kai kriaušės sunokdavo
ir tais kartais, kai būdavo liūdna,
braidydavau basa po rugienas.
mama sakė, sveikesnė būsiu.


o tais kartais, kai būdavo vakaras,
prie jūros užu Jūros upės
taškydavau vandenį
iki pirštai raukšlėdavis,
iki gintarai matydavos.


būdavo


o būdavo, kad kartais karvės pabėgdavo.
ir nei pieno gersi,
nei musių traiškysi.
o sakydavo, kad norai pildosi,
jei taip.


o būdavo, kad su kaimynais pykdavaus:
iš riešutų mėtydavau,
mergoms kasas tampydavau,
į savo kiemą neįleisdavau.


o būdavo, kad neklausydavo.
tada krūtinę atstatydavau,
galvą keldavau aukštyn
ir
pribaigdavau...


pasaka


pamenu, kai gyvenau it pasakoj.
miškuose apipintuose dainų,
naktyse iš būrimų ir laužų,
laukimuose to dėdės
[nes tada galėdavau mo-ky-tis ],
medžioklėse kopūstinių plaštakių.
kopūstinių,
nes norėjau vaikų,
plaštakių,
nes norėjau skraidyt.


bet tada dar nežinojau,
kad plaštakės tegyvena dieną...