Pagrabas (monologas bažnyčiai)

Kryžium ant peties, kolonom remsiuos
Dangun, kad šitas žemėn nenugriūtų,
Stingdamas altoriuje, patamsiuos,
Šešėliais grįšiu į dievų pakriūtę..

Paskutinę ostiją išrausiu
Iš lūpų angelo, kur vyną tašė,
Belsiu navai poteriais į ausį,
Papuvusiom grindim - į kraujo lašą.

Dulkėse rožančiais susirišiu,
Klausysiu, kaip vargonais krapinėsi.
Susipainiojus maldoj klavišų,
Nusikrapštysi nuo natų pelėsį.

Išvarvėdama per žvakės vašką,
Tyloj knatu spragsėdama žegnosi.
Žvelgsi vitražu, kaip vaisių raško
Žaltys ir kiša Ievai po panose.

Vakaru maldaknyges vartysi,
Giesmes šnabždėsi sutrintom sutanom,
Švies šviestuvai spinduliais nutįsę -
Bus tokios gražios laidotuvės mano.