Varpai skambina praeitį

Lekiu genamas vėjo
pro rūmus, siaubą keliančius labirintus,
kuriuose rangosi kaukai ir slibinai,
o kažkur - miela geležinė lova
                                      sidabriniais bumbulais,
šilta pagalvė ir ant grindų numestas
                                      mylimosios portretas -
belūpis veidas aukso rėmuose.
Akmenimis grįstas viduramžių kiemelis
                                        su mirusiu vijokliu
paliesti kojų pirštus geidžia,
o kūnas ištįsęs, su nežymiais krūtų kontūrais,
vėjui pasiduoda; tos šiltos glamonės plaukia
                                                        sienomis,
prikeldamos nišose miegančius gnomus.
Jie pradeda skambinti varpais.
Jų juokas panašus į raudą.
Mano rankos, neproporcingai ilgos,
                                          jau remiaisi
į žemą dangų, perjuostą sukrypusia arka;
sienoje žiojasi plyšys- ten liko praeitis
                                          užmiršta, bevardė.
Aiman, kaip dejuoja gnomų varpai,
kaip tankiai plaka širdis perregimame kūne,
o vėjas pradingsta už ąžuolinių durų, palieka
                                                          mane
tarp sapno ir tikrovės, pamynusį po kojom
belūpį mylimosios veidą šviesiam dangaus fone.
Aiman, aiman, kaip verkia nišose gnomai,
kumšteliais daužydami pamėlusias savo širdis.