Tikra draugystė

  Kaip ir įprasta darbo dienai, 5:30 mane pažadino žadintuvo skambutis. Atsistojau, apsidairiau. Žadintuvo niekur nebuvo matyti. Vakar pramiegojau paskaitas, nes net neatsimenu, kaip užtildžiau žadintuvą. Teko vakar vakare jį pastatyti toliau nuo lovos. Po minutės pastebėjau triukšmadarį ir jį nuraminau. Kojos linko ir kūną traukė lovos link. Dar minutėlė ir aš prausiausi. Prausiausi su muilu, nors tai labai jau neįprasta. Veidą ploviau ir šaltu ir karštu vandeniu, bet akys vistiek nerodė aiškaus vaizdo. Grįžau į kambarį. Išėjau į balkoną. Termometras rodė penkioliką laipsnių žemiau nulio. Greit atsigavau. Nežinia kodėl, pradėjau drebėti. Drebėjo ir rankos, ir kojos. Pavalgiau, apsirengiau, išėjau į paskaitas. Sugebėjau išbūti tik dvi paskaitas. Namo negalėjau eiti, nes mama sirgo. Kai tik grįžtu iš paskaitų anksti, tai mamai kyla noras padiskutuoti apie gyvenimo tikslus ir prasmę. Ji diskutuoja labai inirtingai, neleisdama man įsiterpti, uždavinėdama krūvą klausimų ir kartu į juos atsakinėdama. Balso tembras vis kyla proporcingai mano išleidžiamų atodūsių kiekiui. Taip ji galėdavo diskutuoti labai ilgai ir nuoširdžiai. Taip nuoširdžiai, kad net man atsibosdavo ir mamos tembras pasiekdavo tokį lygį, jog virsdavo tyla ar net ašaromis. Ėjau gatve ir pats mąsčiau apie savo gyvenimą ir apie tai, kuo gi aš tapsiu užaugęs. Išvada buvo tokia: arba aš tapsiu labai jau įžymiu žmogumi arba nieko iš manęs nebus. Mama prognozuoja antrąjį variantą. Man būtų priimtinesnis pirmasis. Norėčiau padėti Lietuvai šiuo sunkiu jai metu. Atleisčiau nemažai deputatų, viršininkų, vadovų. Nutiesčiau naujus kelius sostinėje. Suarčiau laukus (na gal ne tiesiogiai). Visą dieną praslampiojau be tikslo. Aplankiau daugybę barų ir kavinių, išleidau kalną pinigų, pilve visvien buvo tuščia. Namai visvien netraukė. Prisiminiau draugą. Kaip tik vakar su juo šnekėjau telefonu ir jis papasakojo savo liūdną istoriją. Aš supratau jo mintis ir nusivylimą. Kartais ir aš taip jausdavausi. Dabar jaučiausi dar blogiau. Man baisu. Aš bijau, jog jis gali neištempti ilgai. Dabar jis nėra stiprus. Negaliu jo kaltinti. Ne kiekvienas juk žino, kiek jam liko gyventi. O jam beliko tik metai. Gal ne "tik", o "net"? Juk nėra taip paprasta gyventi metus, kai žinai, jog ateitis - mirtis. Tiesiog nebeturi nieko, visiškai nieko. Keistas tas žodis "nieko". Gąsdinantis ir bauginantis. Jis tai visą laiką jaučia ir suvokia. Negaliu jo smerkti, juk tai taip... tai taip... taip... Man trūksta ne tik žodžių, bet ir minčių. Tiksliau, visa tai atrodo taip neįtikėtina ir nesuvokiama, mintys tokios nesuprantamos. Baimė. Baimė. Baimė. Ji bando užvaldyti mano kūną. Ne tik kūną. Ji vis giliau manyje. Paskambinu į duris. Niekas neatidaro jų. Namie nieko nėra. Išėjęs iš laiptinės, pažvelgiau į jo langus. Nieko ten nepamačiau. Tik... ant stogo pastebėjau jį. Jis sėdėjo ant krašto ir žiūrėjo tolyn. Greitai, greičiau nei bet kada, užbėgau į viršų. Aš jau ant stogo. Priėjau prie jo.
- Labas, - tyla. Lėtai pasuko galvą ir pasižiūrėjo į mane. Nieko neatsakė. Veidas buvo pabalęs.
- Neklausiu, kaip tau sekasi. Bet gal pasakysi ką?
  Po ilgos pauzės:
- Nežinau ką. Visiškai neįsivaizduoju ką.
- O jei pasisveikintum? - nusišypsojau.
- Heh, žinai, tu tikrai kvailys. Aš sėdžiu ant stogo krašto ir man užtenka tik atsispirti, o tu juokauji. Man dabar visiškai nejuokinga. Aš noriu tik susikaupti. Man tik to tereikia. Palik mane prašau. Aš noriu likti vienas.
- O tu manai, kad aš vėliau galėsiu gyventi? Tu esi per daug priartėjęs prie manęs. Bet kuriuo atveju, aš nebegalėsiu gyventi. Draugas nusižudo, o aš galėsiu gyventi ir neatsiminsiu tavo mirties? Na jau ne!
- Dink iš čia! Tu manai taip jau paprasta laukti savo mirties?
- Savo mirtis yra viena, o kai draugas mano akyse mirs - visai kas kita. Galbūt tai daug sunkiau. Negaliu sakyti "tikrai", nes nesu tavo vietoje. Aš pakankamai realiai įsivaizduoju, kaip aš jausiuos po tavo poelgio.
- Man dabar jau viskas vienodai.
  Priėjau ir atsisėdau šalia. Paėmiau jo ranką ir stipriai suspaudžiau. Ji tokia šalta. Ne prieš gera. Skaudu, kai niekuo negaliu padėti. Gal iš tiesų aš esu savanaudis ir reiktų leisti jam tai padaryti? Gal aš paprasčiausiai bijau to, kas vėliau bus man ir negaliu suprasti bei užjausti draugo? Gal aš pavydžiu jam? Daugybė "gal".
- Šok, - ištariau tyliai. Nubraukiau skruostu bėgančias ašaras. - Šok, sakiau. Nebijok. Pasitik tai, kas tavęs laukia. Eik ten, kur geresnis gyvenimas. Šo... - nebaigiau sakyti, nes užsikirto balsas. Ašaros upeliais tekėjo.
  Jis pakreipė galvą, išskleidė rankas ir..
  Aš atsiguliau ant purvino stogo ir verkiau. Susirietęs gulėjau. Rankos ir visas kūnas drebėjo. Viskas. Viskas baigta. Jo nebėra. Jo nebebus. Jis kitur. Jis kažkur...

1999 Kovo 15