.giltinėlės

Aš tau paseksiu pasaką laikmečių ilgų,
Kuri mus gaubė vakarą viduržiemių gilių.

Kai klystžvakės sumerkia visų žiedų akis,
Vilkolakius prišaukia motulė pilnatis,
Už medžio velnias slapstos nuo trišakų žaibų,
O laumės sapną audžia iš garbanų baltų,
Nutyla paukščių juokas. Šermukšnių šakomis
Giltinės nusileidžia ant tako tylomis.
Šią naktį skelbs jų vaišes vidunakčio laužai,
Mažais miškų takeliais atslinks puoton kaukai,
Ir oras prisipildys sodrumo tos giesmės,
Kurią užgesus laužui  paparčiai sušlamės.
Kai kadugynų vyno bus taurė sklidina,
Sugaus Perkūno ragas, prasideda puota.

Šiąnakt prabyla pasakos -  ar tu girdi balsus?
Tai mažos giltinėlės išvaikščioja namus.
Nestiprūs jų nageliai, mažyčiai pradalgiai,
Tad nenuskriaus tavęs dar, bet būdrauk atsargiai!
Neerzink ir nepykdyk, ateis dar jų mama,
Kuri labai jas myli – kaip aš myliu tave!

(labanakt)