Nori sukurti moterį? - Dievas paklausė.
Paimk aguonos grūdą ir
grubiais pirštais lipdyk.
Tai vienintelis momentas, kai
Ji visa Tavo. Lipdyk.
Turi svajonę? Lipdyk.
Nesakyk, kad sunku, kad nejauti.
Ko, pirštų? Ar moters?
Nesakyk, kad neišeina.
Juk Tu vyras... Tu gali...
Nori sukurti vyrą? - Dievas paklausė.
Štai tešlos gabalas. Iškepk.
Tiks skautiškas laužas ar
lauko židinys. Gerai bus
koklių pečius ar moderni orkaitė.
Nebijok sudegint - vyrą randai puošia. Iškepk.
Kažkas ne taip. Kodėl šypsaisi?
Pamiršai aguonas?
Pyragas be aguonų...
juk nė vienos nenulipdei...
***
Štai kodėl Dievas leido aguonoms pačioms augti.
Jis - dievas... Ji - aguona...
Užteks vieno pyrago su viena aguona.
Amen.
filosofiška, šiaip viskas gražu, kabinčiausi nebent prie pačios minties, kuri prieštarauja dviem visuomenės nuomonėm, na, bet kaip sakoma;) filosofam visuomenei prieštaraut leidžiama, man patiko artimu stilium:)
po "Nebijok sudegint - vyrą randai puošia. Iškepk." pametei mintį. jei pakeistum pabaigą, negalvodamas, kad reikia kažkaip baigti - būtų nerealus darbas. nuoširdžiai - labai geras.
o aš maniau, kad pats dievas sukūrė ir moterį, ir vyrą.. :) :))) o čia, dievas klausia, ar nori (o ko klausia? lyrinio herojaus?) sukurti ... na tas kūrimo proceso receptas gal ir nieko, bet visuma nėra įdomi....
Mano subjektyvi nuomonė - vėl pabaiga sugadina kūrinį. Pirmi du stulpeliai - šaunu. Palyginimas moters su aguonos grūdu, kai iš mažos dalelytės išgaunama gyvenimo palydovė, jausmus skatinanti ir duodanti gyvastis. APie vyro priedermė saugoti moterį ir jos jausmus. O prasidėjus antrai daliai... vyras - tešla. Sugretinimas verčia prisiminti neigiamas žodžio "tešla" reikšmes, prisikiriamas stambaus sudėjimo žmonės. Bet jei tai ir pamiršime, kūrinio dalis nuo "Kažkas ne taip..." visiškai išsimuša iš vėžių. Lyg skubama pabaigti nesvarbu kaip. Ir jei jau dievas leido aguonoms augti pačioms, kodėl tešla negali pati į pyragą išsikepti?