Slėgis. Šįkart be Petro.

“Nekvėpuok į ugnį”, - į ausį zakristijonas.
Gal visai nekvėpuot?
Pripusto blastulių.
Panašu į orinius kamuolius, tik keistai švyti.
Spardau jas, nekvėpuoju. 
Kažkaip reik į priekį man.
Jos bliūkšta, leidžias,
oras visur.
Nekvėpuot!
Spaudžia.

Esu žemai ir be barometro, tvarkoj.
Mažėja jos, nyksta.
Gerai. Dabar galiu kalbėt.

Visų pirma prieblanda. Tada išsidraikęs ežeras, neužgesintas žibintas, dvi pėdos, smiltys. Dar šermenys, matot, sekmadieniais vaidinu savo laidotuves.
Taigi ežeras sakiau. Ar krantas turi būt? Ne, nebūtinai. Braukiam. Nelieka meldų, viržių, išsigąst tykančių žąsų. Ramu.
Toliau žibintas. Jį paliksiu, nes nereikalingas. Nei šilumos, nei energijos - šiaip sau. Paliksiu.
Dvi pėdos. Jau seniai vienos nėr, gal užstačiau ar per mitingą kam vožtelėjau, išmokau viena jaust slystančią žemę, žodžiu, neturėtų čia būt, bet, antai, pėda... kieno? Kažkas ne taip. Žąsis čia? Taigi krantus išbraukiau... iš kur žąsies čia pėda? Bet stovėt lengviau. Gerai, grąžinkim meldus, viržius, žąsis.
Tujų šakeles po truputį leisk. Iki ugnies. Skrudintos žvakės, fakelai, žibintai, plytos. „ Nekvėpuok į ugnį... “, - zakristijonas vėl. Kaip pajacai pilvo šokį salamandros.
Bet nebuvo juk... nors prieblandos negadina. Et, tiek to. O viskas melduose, viržiuose, žąsų tyvuliuojančios uodegos... palikim, prieblandos negadina.
“ Buvo tai ne pieva, ne rugiagėlė. Ne žirgas gimsta pasagoj. Nieks neatjoja“ - klapčiukai neatlyžta, zakristijonas pritaria, kaip iš rašto visi. Zakristijonas vienas buvo, iš kur klapčiukai? Ir apie ką jie čia? Ir dar...
patricijai už laisvę su plebėjais; atskalūniški klerkai; Bernelių Šv. Mišios; pompastiška Motina Teresė (su greitai išnykstančio vyno taure); avangardinis senolis lenda prie matronos;  visi su valiūkiškom beretėm.
Prieblanda nusidažo. Be peroksido, anei žolelių, su išblukusiu žibintu. Nereikėjo man jo palikt.
Taip, sekmadieniais kažkas vaidina mano laidotuves. „ Nekvėpuok į ugnį“, - dabar jau aš į ausį zakristijonui.
Sakau, nors patarsiu.