Už pravertų durų

Keistai pasijuntu, kai atsiduriu prieš nepaprastai aukštas duris. Kai, rodos, reikia stieptis ant pirštų galų, kad galėtum pasiekti rankeną... Maža to, duris reikia gerai pastumti, jei nori, kad jos atsivertų, ir greitai įlįsti pro staiga atsivėrusį tarpą, tam, kad užsidarančios durys tavęs nesutraiškytų. Toks keistas ritualas niekada neleidžia man pagalvoti, pasvajoti – o kas gi laukia už durų? Galbūt draugai – ištiesę rankas it ragintų mažą vaiką, žengiantį savo pirmuosius žingsnius. Ir būtinai prie ištiestų rankų bus priderintos emalinės šypsenos. Visa tai – kad pasijausčiau saugiau, kad ta nauja aplinka leistų laisvai kvėpuoti. Laisvai – tai drąsiai įkvėpti oro tiek, jog suspaustų plaučius; ir iškvėpti, kad sukeltas garsas pabaidytų valkataujančius balandžius.
Bet ar tikrai tai išvysiu pravėrusi duris?
O galbūt mane pasitiks šurmulys. Skambės tylą skerdžiantys gitaros garsai, o jai pritars balsai: skardūs, išraiškingi ir suderinti. Man įėjus viskas staiga nutils it kas būtų nukirpęs laidą, jungiantį mane su jais.
Šypt.
Tesugebėsiu nusišypsoti. Tik nežinau kam – jiems, gitarai, ar kažkur išskriejusiems suderintiems balsams. („Tu neklausk, kas atsitiko, tikriausiai nieko“). Sunkios durys nebus leidusios pasikartoti teksto: „Sveiki... “ Taip ir sovėsiu it ta mergaitė su degtukais, glostysiu tą dirbtinę (nutrūkusio laido) tylą, o jų akys žibės – išplėstos iš nuostabos, o gal alkio, kol galų gale kas nors ištars: “Gal nori arbatos... “
Bet ar tikrai to galėjau tikėtis pravėrusi duris?
Bet kokiu atveju turėsiu jaustis prislėgtai. Tos durys – tebūnie tai supilkėjusi simbolika – lyg pabaiga, lyg pabaigos pradžia. Juk nežinau, ar galėsiu tas duris pravėrusi ir dingusi už jų, grįžti atgal.
Galbūt pasiliksiu ten.
Sapnavau tą vietą.
Man ten (čia) buvo gera – klaidžiojau tarp augančių medžių, bandžiau slėptis, bijojau apakti nuo Jų (Jūsų) šilumos, bijojau apkursti nuo Jų (Jūsų) tariamų žodžių. Ramsčiau vieną medžio kamieną, kitą.. Klausiausi, kaip rasoja žali suolai. Stebėjau judančius žvyro akmenėlius, nežinia, kaip čia (ten) atsidūrusius. Įkvėpiau kažkur ūžiančių mašinų gaudesį, jis suvirpino mano kūną, pirštų galus. O Jie (Jūs) buvote čia (ten) visą laiką... garsiai juokėtės, skleisdami indigo dvasią. O gal Jūs ir esat tie indigo vaikai? O gal aš – Alisa stebuklų šalyje, bijanti žengti žingsnį, bet trokštanti eiti, o gal jaunatviškai lėkti, parklupti, nupūsti kraujo lašus ir toliau išplėstom smalsumo akim ieškoti Jūsų...
O kieno ta šypsena, kabanti čia, viršum manęs, it inkilas ant medžio. Jūsų? O galbūt jau ir mano?..