Vaškinis obuolys

Kai nušvis  aušra…
Kai šerkšno baltumas – virs žėrinčiais rasos karoliais…
Kai aš lediniu vandeniu nusiprausiu ir basom kojom po žolę braidysiu. Tu atšliauši…
Dar nežinau iš kur, galbūt net nepastebėsiu.
Žinau, tau šalta, nemalonu šliaužti. Tavo vaikiškas kūnas išlepęs. Tu įpratęs visko reikalauti riksmu, inkštimu, maldavimu.
Mano tuščios didybės žaltys  – gundytojas, siūlantis vaškinį tuščiavidurį obuolį. Esi mano proto vaisius. Štai jau kalbi maldaudamas.
–  Argi bloga mums buvo dviese?.. Tu juk niekada manimi neatsikratysi!.. Kova tarp mūsų per daug nelygi. Juk tu toks geras, drąsus, gražus, protingas, viską sugebantis ir talentingas!.. Tiek mažai vietos užimu tavyje.
Tik susitaikyk su manimi, ir  virsiu mažu debesėliu, tavo kvėpavimu pavirsiu. Viską už tave darysiu, kalbėsiu už tave. Aš glostysiu tavo plikę ir pinsiu laurų vainiką tavo iškiliai galvai.
Manęs vieno užteks žavėtis tavimi. O tu galėsi niekuo nesižavėti – tik savimi.
Jeigu mudviejų kas nors nesupras?.. Nesvarbu! Palik tą gailestį, užuojautą, dėkingumą ir kitas gerai atrodančias, bet beprasmiškas Dievo dovanas. Jos persisunkusios nuolankumo. Mes ir taip visko turime, mes spindime dviese, net širdies nereikia.
Jau žinau, jis visai nebaisus, su juo tiesiog net nereikia kovoti. Tik lediniu vandeniu nusiprausti, po šerkšno  išbalinta pieva pabraidyti. Ir kai kojas užgels karščiu, tada pajusi, pažvelgęs į šventiškai pasipuošusį pasaulį. Jo nėra, tik skaisčiai mėlynas dangus ir žemės kvėpavimas mieguistas, miglotas.