Pabūki

Balti balandžiai burkuoja, savo sparnais kliudydami  liūdesio stygas.
Mano pajuodusi vienatvė tuščioje gatvėje, vakarėjančiame danguje, ilgesio debesėliu beplaukianti.
Žiūriu į garuojančias tavo jaunas akis ir alpstu nuo geismo.
–    Tu dar pabūk, dar pabūk šalia!.. –  prašai. – Pabūk!
Lyg tau truktų gerbėjų išalkusiomis akimis?.. Juk visi vyrai, žvelgia tik į tave!..
–  O tu dar pabūk, dar pabūk, šalia!..
Ir garuoja, žada tavo akys visam pasauliui  viską... ir man.
–    O tu pabūk!..
Žinau, negerai man čia būti. Čia vynas, nešvankios, girtos kalbos, čia per stalus ridinėjasi nešvarūs jausmai! Eisiu!..
–  Ne! Tu dar pabūki!.. Pabūk su manimi.
Ir garuoja pažadas iš tavo šiltų ir naiviai baikščių kaip stirnos, akių; toks tikras, kaip tavo kūnas, kuris raitosi šokyje lyg meilės akte.
Aš eičiau... man eiti būtų geriau...
Bet aš taip... nors dar netikiu, kad tai išsipildytų.
Pagaliau einame. Geismas įsirangęs į vidurius, apšilęs, verda kraujyje!..
O ji! Apsirengė, susitvarkė sijoną  ir išėjo  pas vyrą, į šeimą.  Aš palydėjau ją akimis – jau mylėdamas.
Nei vienos minutės negaila, nors ilgai bridau per tą sraunią, nesibaigiančią ir purviną neištikimybės upę. Bridau, skendau, jau vėl vienas ir ne vandenyje. Merdėjau kasdien.
Pagaliau išlipau ant kranto leisgyvis ir ilgai gulėjau. Pajėgiau atsistoti ir rasti švaresnį šaltinį. Ir vėl išgirdau:
– Dar neišeiki, pabūki.