Įmantrus paprastumas

Nustokite kalbėti įmantriai-
Tų jūsų žodžių niekas nesupranta.
Pakimba naktį jie ore tirštai,
Nuogi pozuoja priešais lempą.

Visur jūs rasit žodžių paprastų:
Virš keisto piešinio stoty, ant sienos,
Prilimpa jie čiuptuvais prie visų,
Kurie mintis keistas ganyt palieka.

Juos išnešioja tarakonai nuo grindų,
Surinkę iš atodūsių kloakų,
Jie sklinda iš tarpuvarčių senų,
Kur supermenas derasi plaštakę.

Ieškokit labirintuose veidų,
Kai atsivers taukuotos lūpos-
Kiek daug čia žodžių paprastų,
Kurie prisirpę sproginėja, trūksta...

Pigiais tapetais sienomis nulyja
Ir sunkiai krinta nuo baltų lubų,
Riebiais keiksmažodžiais kaimynas žmoną myli
Ir verksmą slepia tarp moters delnų...

Jie kaip žuvėdros laikraščiuose klykia,
Paskui pakimba ant senos vinies...
Geriau kalbėkim paprastai ir tykiai,
O įmantriai? Gal verta patylėt?...