Negydytos žvaigždelės skundės, bet neakino.
Sidabrą vėjas prikalė virš pliko miško.
Jauniklis, neištaręs eglėms jokio sakinio,
kanopomis plieninėj upėje ištiško.
Pašiauštos bangos laižėsi į baltas garbanas.
Matyt, kažkam patikt labai, labai norėjo,
bet karklas gręžėsi – kam reikalingas varganas
jaunikis, lankstomas visaip, kaip liepia vėjas?
Tik akmenys brastoj skaičiavo, ką įkalino.
Mintis užkliuvo, niršo, klaustukus pamiršo.
Ir nežinojai: klausti galima, negalima?
O gal toliau taip plaukt gyvenimo paviršium?
Girgždėjo žibės neteptos į upės sūkurį.
O taip norėjosi padėt – įpilt alyvos.
Ryte dangus pasveiks, išeis Vakarės lūkuriuot.
Sugrįš ir mintys prie akmens, girgždės, jei gyvos.
Kažkas traškėjo, braškinos: neliko tepalo.
Erdvė skaudėjo, skundėsi, į laiką verkė.
Tik žvaigždės sąnarius į upę merkė, lepinos
ir skausmą svetimą dalino veltui Merkiui.
viršūnė, skaičiau visą eilių iki galo vizuliai įsivaizduodama gražiausią LT vietą, bųtent tokio šaltiniuoto upelioko Skroblaus ir Merkio santaką- ir gale tas tamstos Merkys, šakės
beabejo5
"plieninėj upėje ištiško.." taip ir matau ištiškusį...
"girgždėjo žibės..."- puikumėlis kaip žaisminga.
Šį kartą kitaip nei visada pas tave. Ir liūdesys vietą suradęs susirangė tarp eilučių
Pasakysiu tik tiek, akd jusu kuryba man per sunki, nezinau kodel, taciau ji mane slegia, gal del to, kad joje randu tai, ko nenoriu matyti savo gyvenime:)