Ad hominem

einam palengva, kur mūsų laukas
nušnibžda į praeitį ramybę.
ir smilgų galvas čia taip prie žemės sveria.
kur vėsią žemę kovarniai atbulomis išvaikščiojo
ir ugnimi akis išruseno.
einam palengva, kur mūsų dienos
lėtais proveržiais nužymi savo kelią.
o susiraukšlėjusi dirvų žievė taip tyliai murma-
ir dūsta pamažu žoliašaknės be oro.
einam palengva savo keista eigastimi.
kur mūsų laukas, kur sau dievą užsikeikėm.
kokio visados norėjom.
einam lengvai. žodį pametę,
tarp šonkaulių nelaimes užmigdėm.
suslėpėm savo dienas kovarnių snapuosna-
vis aukščiau žemės kils.
išvargę prisėdam, kur mūsų galulaukė
ir pušinėm lentom senatvę prisidengiam-

vis mažiau nuogi būsim,
kur mūsų dievas