Sutemos gaubia mišką

Iš seno laikrodžio byra praėjęs laikas,
Vis storesniu dulkių sluoksniu
Nuklodamas grindis.
Ant švytuoklės krykštaudamos
Pakaitomis supasi septyniolika sesučių,
O pati mažiausioji
Stovi apsikabinusi stirną
Ir glosto drėgną jos nosį.
  Trobos lange suspindo
  Vienišo vilko akis.
Ant suolo sėdi tėvas
Ir papsi pypkę.
Šiandien jau neis į mišką.
Įmes į židinį pušinę pliauską
Ir kambarys pakvips sakais.
O jis sėdės ir klausys,
Kaip tankmėje staugia vilkas,
Kaip spragėdamos dega malkos,
Kaip praeinantis laikas
Tyliai sniegu leidžiasi ant jo plaukų.
    Šypsosis.