***

Vėjas draiko medžių lapus,
Lietus šaltas ir niūru.
Ir aš vėl matau tave,
Tavo niūrų veidą ir rankas šaltas.

Ateini tu kaskart vis taip pat,
Nori būti šalia, kad aš jausčiau tave…
Aš jaučiu, bet geriau tu palik
Tas gatves ir medžius, nepražus.

Bet tu šaltas ir tylus, bandai mus.
Užgoždamas svajones ir viltis.
Bet nežinai tu nieko, kad žmogus
Švelnumo nori, šilumos ir meiles dar.

Ir draikos medžių šakos plikos jau,
Ir šaltis beldžias į visas širdis.
Nebegirdėti netgi vieversio dainos…
Ir vėl tu atėjai ir juoką pavogei.