Panagėse ar paširdžiuose - vis tiek

Dievaži,
kokia keistuolė kaimynystėje gyveno,
paširdžiuose ar panagėse - vis tiek.

Atsimenu - čiurlendavo rytais ten
ar tai vanduo, ar tai gyvumas,
kol toji braidžiodavo vonioje
iki susiraukšlėja pirštai, o
ji sakydavo - senatve rankos apsitraukia.

Galvotumei - genialus gilumas, o
ji vis - viduramžiai aš jūsų,
o jūs man - renesansas, nes mat
gi sako - žmones mėgo toji,
bet tik pro langą arba pro akinius.

Dar, pamenu, sakydavo - užvis labiausiai
myliu rudenis, žinai, lietingus tokius,
kuomet šaligatviai per lietų sumažėja,
ir tie, kurie su skėčiais, eina žąsele,
nes net ir aš tada balta varna nebesijaučiu -
gi skėčiai tokie pat, tik aš kitokia,
o nesimato.

Sakytum - slepiasi, o ji - nė velnio.
Ir kas, kad aš matau, kaip toji vakaro
šėšėliuos tris šimtąkart šukuoja plaukus
nuo dienos vargų ir negandų, ir nuo pačios dienos gal.
Ir kas, kad skauda man, kad artimo ją sušukuot neprašo.
Ir kas, kad šitaip - jai vis tiek - ji toji,
kur kaimynystėje gyvena,
panagėse ar paširdžiuose - vis tiek.