o gal visgi atleisk?..

Atmerk savo užmiegotas akis ir apsidairyk – aplinkui taip gražu. Aplinkui tiek žavių besišypsančių veidų, kurie tikisi sulaukti ir tavo šypsenos. Visi tik ir laukia, kol pabusi iš žiemos miego ir išlysi iš savo saugiojo urvo į saulės nutviekstą erdvę. Argi tau nenusibosta taip slėptis savo kiaute? Ar gera tau taip gyventi? Ar dar vis gali pakęsti tą vienatvę, kuri kas dieną darosi vis sunkesnė ir šaltesnė, kuri grasinasi užgriūti ant tavęs visu savo gniuždančiu svoriu? Ar tikrai esi toks paviršutiniškas ir savimi patenkintas, kaip dediesi? Manęs neįtikinsi… Juk tavo pasaulis nėra vien tavo paties egzistencija? Nejaugi tu nenori įsileisti nieko daugiau į savo mažutį aš? Nejaugi tau nereikia, kad kas nors tavimi rūpintųsi, kad kas nors atneštų šilto vėjo ir gėlių kvapo į tavo širdį? Kad vakare paklaustų, apie ką svajoji ir atneštų klevo lapų puokštę, kai tavo širdy lietus…
Žinoma, tu gali būti toks užsispyręs ir toliau. Ir toliau tu gali teigti, kad tau nieko nereikia ir kaip vienuolis savo celėje gali užsidaryti nuo visų. Tačiau, vienuolis turi tikėjimą, o tu net ir jo neturi. Aš matau – tu nelaimingas… Tavo širdis gieda atgailos giesmę, bet tavo išdidumas laiko ją įkalinęs auksiniam narvely, iš kurio negali ištrūkti… Duok man ranką, kad būtų drąsiau. Ateik, pabūk su mumis… Tas vienas paprastas žodis - :”Atleisk” nuskaidrins dangų ir vėl pražys gėlės tavo sapne… Tik duok man ranką…