Gyvulininkystė

Sunku ką nors papasakoti apie gyvulininkystę tam, kas nė karto nėra buvęs tvarte, o tuo labiau tam, kuris nė karto nėra matęs gyvulio net knygose.
Gyvulininkystė užima labai reikšmingą vietą Lietuvos žemės ūkyje. Gyvulininkystė labai išpopuliarėjo pastaraisiais metais, mat gyvulių skaičius smarkiai aplenkė žmonių skaičių. Be to tapo madinga auginti gyvulius net butuose, toli nuo kaimo. Tai vienintelis dalykas Lietuvoje, kuris neatitinka Europos sąjungos standarto.
Iš visų gyvulių Lietuvos ūkininkai labiausiai myli karves. Karvės duoda pieno, kuris yra nacionalinis lietuvių gėrimas. Tautos priešai geria vyną, alų, degtinę ir kitus nelietuviškus gėrimus, o pieno negeria visai. Karvės būna arba juodai baltos, arba vienspalvės. Juodai baltas karves augina meniškos sielos ūkininkai, o tokių dauguma. Karvės taip pat būna geros arba blogos. Geros karvės duoda daug pieno, o blogos neduoda nieko. Kadangi jos neduoda pieno, todėl jų niekas nešeria. Karvei, kuri nevalgo nei žolės, nei šieno, neauga tešmuo ir ragai, todėl labai lengvai tokią karvę galima sumaišyti su arkliu. Išsivaizduokit: ateina senutė melžt karvės, o ši prunkščia, trypia kojomis ir nė už ką neduoda pieno. Todėl senutė priversta bartis ir koliotis necenzūriniais žodžiais, tarp kurių neretai išgirsi ir mums jau pažįstamų.
Su arkliais daug paprasčiau. Arkliai auginami vietoj traktorių, tačiau turi tik vieną arklio galią ir yra nepatikimi. Netyčia užšokus tokiam ant nugaros gali atsidurti kažin kur nuo namų. Senesni ūkininkai, atsitikus tokiai nelaimei, nesugeba surasti kelio namo ir klajoja po Lietuvą prašydami duonos. Tuo tarpu kaimo bernaičiai mėgsta pasikinkyt arklį į vežimą ir važinėtis po gretimas apylinkes dairydamiesi mergų. Bevažiuodami jie dainuoja, šūkauja, spjaudosi, o kartais net ir mušasi. Pamačius tokią transporto priemonę patartina skubiai pasišalinti iš važiuojamosios dalies, šokti į pakelės griovį ir apsimesti numirėliu. Priešingu atveju gali baigtis liūdnai.
Reiktų paminėti, jog arkliai Lietuvoje būna visokių spalvų, tačiau baltų  neaugina niekas. Taip yra todėl, kad ūkininkai išvengtų pašaipų iš kaimynų pusės. Jeigu pamatėte besiganantį baltos spalvos arklį, žinokit - ten kumelė.
Avys Lietuvoje auginamos iš neturėjimo ką veikt. Avių auginimas tapo dar sudėtingesnis po to, kai Lietuvoje išnyko piemenukų civilizacija. Stambūs ūkininkai renkasi vokiškos veislės avis tam, kad jų išlaikomi aviganiai galėtų susikalbėti su jomis gimtąja kalba. Smulkesnieji neturėdami aviganių eina į mišką ir prisijaukina vilką. Tokiais atvejais sakoma:,, Ir vilkas sotus, ir avis neknisa proto”.
Ožkos Lietuvoje – protu nesuvokiamas reiškinys. Greičiausiai naudojamos kaip simbolis. Neveltui lietuvių tautos priešai, norėdami pasityčioti, sako, jog ir ožkos duoda pieno. Nekiekvienas ūkininkas ryžtasi auginti ožką, nes rizikuoja būti sumuštas. Dažniausiai ožkas augina vienišos senutės ar vieniši seneliai, žodžiu tie, kuriems jau nėra ko prarast.
Kiaules augina tik neišprusę ūkininkai, kurie gyvenime neskaitė Orvelo,, Gyvulių ūkio”. 97% Lietuvos kiaulių ūkio užima natūralios kiaulės. Likę trys procentai – deglos kiaulės. Nors aš asmeniškai ir nežinau kas tas yra. Iš natūralių kiaulių lietuvių ūkininkai renkasi bekonus, meitėlius, kuilius ir kitas niekam nežinomas rūšis. Keisčiausia, jog apie kiaules ūkininkai kalba kur kas dažniau nei apie karves, arklius ir avis kartu paėmus. Pasitaiko ir tokių, kurie apie kiaules linkę nutylėti. Tai jau minėtieji išsilavinę žmonės (žydai, vegetarai ir t. t.).
Vištos auginamos tik dėl Šv. Velykų ir kiaušinienės. Visiems žinomas faktas, jog statistinė lietuviška višta padeda po vieną kiaušinį per dieną. Lietuviai mėgsta kiaušinienę, todėl ryžtasi neregėtiems dalykams. Jie eina į vištides, rūko, dainuoja, groja armonika, garsiai skaito lietuvių literatūrą, įjunginėja ir išjunginėja apšvietimą, žodžiu viską, kad tik sutrikdytų vištų gyvenimo ritmą. Višta, kuriai sutrikdomas gyvenimo ritmas, ima dėti kiaušinius bet kada ir bet kur. Tokios vištos nebesiorientuoja aplinkoj. Ima laipioti medžiais, lesa akmenis, ant laktos tupi žemyn galva ir pan. Net nukirtus tokiai vištai galvą ji neiškart susivokia kas čia atsitiko.
Vištos turinčios vyriškų hormonų vadinamos gaidžiais. Gaidys laikomas nacionaliniu lietuvių paukščiu, nors turi rimtą varžovą - genį.
Nelaimingi ūkininkai dar augina ir triušius. Kartais pas ūkininką jų atsiranda netikėtai, spontaniškai. Taip atsitinka dėka piktų kaimynų. Naktį atsliūkinęs kaimynas pro langelį į tvartą įmeta triušių porelę ir pabėga. Spėkit kiek jų gaspadorius randa ryte? Silpno proto ūkininkas džiūgauja, tikisi uždirbti pardavinėdamas kailiukus ir mėsą. Kailių išdirbimo įmonių darbininkai streikuoja, badauja, piketuoja prie Seimo rūmų, kovoja dėl per ilgos darbo dienos ir panašiai. Tokių įmonių vadovams, pamačiusiems kieme stovintį ūkininką su pilnu sunkvežimiu kailiukų, pasimaišo protas. Viena išeitis triušių augintojui – bėgti kiek kojos neša.
Yra Lietuvoje ir piktų ūkininkų, kurie slapta augina balandžius. Balandžiai auga gana greitai, o šiek tiek paaugę palieka lizdus ir skrenda į miestus. O ten kenkia žmonėm, trukdo praeit, mosuodami sparnais kelia vėją, painiojasi po kojom, užgaulioja praeivius. Balandžiai būna blogi ir labai blogi. Blogi balandžiai elgesi taip, kaip jau minėjau, o labai blogi balandžiai gąsdina vienišas senutes, atiminėja iš jų maisto produktus, neleidžia užmigt. Neretai galima pamatyti gatve bėgančią vargšę senutę, kurią įkandin vejasi gauja balandžių. Tokios senutės bėga it akis išdegę, todėl dažnai palenda po mašinom, įkrenta į upes arba žūva dėl per didelio krūvio.
Šiuo metu daugiausiai balandžių išauginama Ukmergės rajone. Nepaslaptis ir valdžios noras juos prijaukinti bei naudoti karo tikslais.
Kartais atsitinka ir taip, jog dėl ūkininko kaltės visi gyvuliai pabėga iš tvarto ir lekia per laukus. Galit sau išsivaizduoti: priekyje bėga didelis būrys gyvulų, o šiek tiek atsilikęs per pusnis mojuodamas bizūnu bėga vienplaukis ūkininkas ir garsiai šūkauja? O dar jeigu jis turi išsibalansavusių vištų, tai ir numirt galima iš juoko.