is praeities kliedesiu..

Verk, verk iš laimės, verk dėl to, kad tu esi neapsakomai laimingas, kad šiandien laimingiausia diena tavo gyvenime… Verk ir aš nudžiovinsiu tau ašaras savo bučiniais. Aš tave bučiuosiu taip, kaip dar niekas nieko nebučiavo… Aš išgersiu tavo ašaras kaip taurę nuodų, tačiau aš nuo jų nemirsiu, aš gyvensiu, tikrai gyvensiu… juk tai tavo ašaros… Aš būsiu pati laimingiausia pasaulyje jeigu tu leisi man bučiuoti tave, glausti prie širdies, tiesiog būti su tavimi.
Atsisėsk šalia manęs ir aš tau papasakosiu apie tave, apie tavo gyvenimą, apie tavo tikslą, apie meilę, apie žvaigždes… Aš tau kalbėsiu, tau nereikės nieko daryti, tu tik klausykis, aš kalbėsiu, kalbėsiu tol, kol tu manęs nepaprašysi liautis, o kai paprašysi, aš tavęs maldausiu dar truputį paklausyti, neversti manęs tylėti, leisti man pasakyti viską.
Padėk savo galvą man ant kelių, aš saugosiu tavo sapną, aš neleisiu tau sapnuoti košmarų, visą naktį aš būsiu su tavimi, aš tavęs nepaliksiu nei akimirkai. O prašau, neliepk man išeiti, nesakyk, kad aš pavargau ir neliepk eiti miegoti. Aš nenoriu, aš noriu būti su tavimi, aš noriu saugoti tavo sapną, noriu žiūrėti į tave miegantį, noriu pajusti tavo atsipalaidavusio kūno malonų sunkumą, noriu bučiuoti tavo užmerktas akis…
Pažiūrėk man į akis ir nenuleisk jų kai mūsų žvilgsnis nejučiomis susitiks. Leisk man paskęsti tavo mėlynų akių gelmėje, leisk man nugrimzti iki pat jų dugno ir rasti ten viską, ką per visą tavo gyvenimą ten paliko tokios kaip aš… Prašau, neatkalbinėk manęs, aš noriu. Nesakyk man, kad ten yra daug dalykų, kurių aš nenoriu matyti. Aš noriu, šiandien aš drąsi kaip niekad.
Paskirk man pasimatymą šiandien ryte prieš išauštant saulei, kad kartu galėtume stebėti saulėtekį. Paskirk man pasimatymą ant to aukšto kalno ant kurio aš būdama maža mergaitė rinkdavau žibutes, o tu kiekvieną kartą mane nulydėdavai susižavėjusiu žvilgsniu. Paskirk man pasimatymą ant to aukšto kalno, ant kurio mes pirmą kartą susitikome, kai aš išsigandusi tavęs bėgau slėptis ir pargriuvau, o tu priėjai ir ištiesei ranką, kad padėtum atsistoti. Paskirk man pasimatymą ant to pačio kalno, ant kurio tu man sakei tuos žodžius…
Gerai, miegok, tu pavargęs, aš liksiu čia per naktį ir kalbėsiu nebylią maldą tau ir už tave, o tu miegok, aš tau netrukdysiu…