...Angeliskos akys...

- Iki rytojaus...

Tai eilinė diena, kai su geriausia drauge atsisveikindavau priejusi savo namus ir
musu keliai turedavo skirtis. Dar karta pamojusi draugei apsisukau ir eidama link duru
kisenese ieskojau raktu, kaip tik dar uzmesdama aki i pasto dezute. Pamirsusi raktus
istraukiau laikrascius ir atsiverciau horoskopa, kuriuo tikedavau tik tuomet jei jis
zadedavo kazka gero, malonaus:
"Apmastymai, prisiminimai, jausmai - zinia"

"Vel nesamone" - eilini karta pagalvojau rakindama duris. - "Ir vel spyna" - kodel
ji visada uzsikerta butent man? Rankos buvo uzimtos tad meginau susuktus laikrascius
pakisti po pazastimi.. Nesekmingai.. Laikrasciai nukrito ant rusvo kilimelio prie duru,
kuris buvo purvinas nuo pastovaus laipiojimo purvinais batais.. Atrakinau duris, inesiau
daiktus ir isbegau susirinkti laikrascius. Atrodo viskas. "O sitas vokas? Nejau man?" -
susimasciau ji keldama nuo zemes, nes neturejau susirasinejimo draugu, ar pazistamu, kurie
man galetu rasyti laiskus. Galinio adreso nebuvo, bet tai iprasta, taciau su nekantrumu
apverciau voka noredama suzinoti, kuri is namiskiu galesiu pradziuginti...


A. N.
Aukstuju...
N..........


Akyse maciau tik dvi raides A. N., o mintyse galvojau - " Kaip neidomu, kad tecio
vardas prasideda ta pacia raide, o ir pavardes tik pirma raide uzrasyta - N..
Iejau vidun. Laiska padejau virtuveje ant stalo. Nuejau i kambari, isijungiau
televizoriu...
"Zinia!" - Zaibiskai prisiminiau horoskopa. Nubegau i virtuve ir dar pavarciusi
rankose voka nuplesiau viena jo puse. Atsargiai, tarsi kazka trapaus, is voko istraukiau
pora lapu:


      "Labas Mazhe, :)

Gal as kaip iprasta paklausiu: "kaip tau sekasi?". Tikiuosi nepatingesi ir balsu
istarsi "Aciu gerai". Kiek pamenu sie zodziai labai graziai skamba tavo lupose. Tu
nepatikesi, bet rasau ir man rankos dreba :). Jauciuos kaip jauciaus pries valstybini
gimtosios kalbos egzamina. Taip ir nepadekojau tau uz palaikyma tada. Tikiuosi dar ne per
velu? Aciu.
Nors dabar ir tecia valanda nakties, rasau tau ne todel, kad neturiu kas veikti ar
kad padekociau. Tu ir pati supranti, kad as tau visada busiu dekingas. As tik... As apie
tave galvoju jau ne pirma diena, bet tikriausiai jau kelinta savaite ar menuo :). tikiuosi
tu dar nors menkute mintele mane prisimeni..."

- Negali buti! - balsu pasakiau. - Tu? - vis klausiamai kartojau ir skaiciau toliau.

"Zinai, kad man laiskus rasyti sekasi ne kaip, bet vis del to pasiryzau parasyti,
nes priezastis svarbi..."

- Kokia priezastis?

        "Prisimeni, kaip budami mazi gaudem varles apaugusiame prude? :) Arba, kaip budami
kaime nervojom kalakuta - tu gyrei zavia jo uodega. Bet tenai buvo kalakute ;).
Niekados nesakiau, kad tu buvai mano pirmoji mergina, kuria as pabuciavau. Dabar as
suprantu, kodel tu pabegai. Tai buvo taip netiketa, bet tuomet tu atrodei kaip niekad grazi,
kai saule sviete tau i veida ir tu primerkusi savo migdolines rudas akis stovejai vejyje,
kuris kedeno tavo issipynusias kasas. Ir dabar viska atsimenu tartum tai butu ivyke sia
akimirka.
Pameni kaip tu pas mane atbegusi verkei, kad tas kvailys drauges kaimynu sunus
nekreipia i tave demesio. Turiu prisipazinti, kad tada as tuo dziaugiausi. Ne, negalvok, kad
man buvo gera ziureti kaip tu verki, nors atrodei tikrai nuostabiai, bet ne... As tave myliu
O tas kaimynu sunus buvo daug vyresnis uz tave, todel tu jam ir netikai i poras. Atleisk,
kad tau to nepasakiau. Tiesiog man buvo gera jausti, kai tu mane apkabini ir prisiglaudi
prie mano peties. O tavo asaros tarsi lietaus lasai krito man i delna...
Beje as noriu pasiaiskinti del tos merginos, kuria matei su manimi prie autobuso. Ji
mano pussesere. Grazi ar ne? Ir tos geles nuo slapto draugo tau, kurio taip ir nepavyko
issiaiskinti, tos geles nuo manes, o eiles mano sukurtos..."

- Kodel nepasakei? - klausiau tikedamasi, kad sulauksiu atsakymo, bet...

"Pameni kaip jodinejom? Kaip mokiau tave ciuozimo pamoku, o tu mane valso?:) Prisimeni
kaip pirma karta padauginai ir vedziau tave namo? Arba pameni, ta salta ziema, kai atidavei
vienas savo pirstines man? Turiu jas iki siol, tik siek tiek mazokos :)...
Oj Mazute, as stengiausi visa laika buti salia taves... Isvaziavau..."

- Negaliu patiketi.

"Taip as isvaziavau, bet tikrai ne savo noru. Nesiteisinu, nes zinau kad palikau tave,
nors tu kurei planus kaip ir budami senukai susitiksim isgerti arbatos, kaip darydavom
kiekviena treciadieni. Atleisk.
As maciau tave visai nesenai - su juo. Tu atrodei tokia laiminga ;), net gera sirdyje
paliko. Jus grazi pora. Atleisk, kad nepriejau pasisveikinti. As labai tavimi dziaugiuosi.
Buvau su tavimi savo mintyse - nebuvo ne dienos, kad nebuciau apie tave nepagalvojes.
Ir tikiuosi man atleisi, kad isvykau... Tiesiog nenorejau, kad prie manes dar labiau prisiristum.
Sakysi kvaila? juk stengiausi buti visada salia, net isvaziaves savo mintyse... Manes nebera."

- Kaa?

"Stai kodel tu neradai atgalinio adreso ant voko. Stai kodel as tau rasau. Ir stai
priezastis del kurios isvaziavau nieko nepasakes ir noredamas, kad tu mane pamirstum.
Nepradek pykti ant zmoniu - niekas nieko nezinojo. As susitaikiau su savo likimu, bet tau
su mano tokiu likimu butu sunkiau susitaikyti nei man paciam. As ir taip gyvenau igliau nei
man buvo zadeta, as stengiausi daryti viska, bet...
Neverk."

- Kaip as galiu neverkti? - pykau ant saves.- Juk as visa laika. Tu ... - skaiciau toliau.

"Nekaltink saves. Juk tu nezinojai. Tik as nenorejau, kad turetum kazka pikto pries
mane. Tu man svarbi del to privalejau tau viska papasakoti. As nenoriu, kad tu kentetum,
nenoriu, kad asaros riedetu is tavo akiu, nors tu nuostabi kai verki ;), bet as nenoriu.
Nebeieskok manes, tikriausiai ziauriai pasakyta :, tik uzdek zvakute ir pamerk savo
kambaryje baltu ramuniu, juk tai tavo megstamiausios geles...Buk laiminga. As tave myliu.
Sia akimirka manes nebera, bet as esu tavo sirdyje. Kaip ir visada as stengsiuosi buti su
tavimi...

    su meile as - Tavo Angelas
2001 Liepa."


As neverkiau, pacios asaros riedejo. Mintyse kartojau - Neiseik!, nors zinojau, kad
viskas baigta ir nieko nepakeisi. Visvien tyliai istariau:

- Neiseik.

Padejau laiska ant stalo, kur gulejo laikrasciai ir buvo aiskiai matyti mano horoskopas...
Isjungiau televizoriu ir isejau pasivaikscioti miesto gatvemis. Ejau. Norejau pakelti galva
i dangu, bet bijojau sutikti tas angeliskas akis... Ko ieskojau nezinau, bet dabar man
reikejo jo, kad galeciau apkabinti, priglusti prie jo peties ir pravirkti...


  2002.12