Tėvelis Berželis

Berniukas:

Sniegas padabino šakas Obeliukės.
Atsigulsiu po tavo šakom ir piešiu saulutes tik tau.

Obeliukė:

Begalybė sniego vijurkėlių šoka nurimę ant mano šakų.
Visus visus priglausiu virš žemės.
Neturiu aš savo obelaičių
- Raudonskruosčių čiauškučių tarp lapų -
Šiurkščios mano pilkos garbanos be žalumos.

Berniukas:

Tik trokštu parkristi po tavo šakom
- Sniego Tyruole - už lango

Obeliukė:

Tu žmogus, o aš dvelkiu šalčiu žiemos
Šaknis įleidus į baltą skarną
Tyli per naktį rymau už tavo lango,
Klausau kaip žvanga eglės kailinukai
adatėlių vėjy.

Berniukas:

Naktim bemiegėm aš pakirdęs
Šešėlį tavo, prigludusį prie lango,
Ilgesingai glostau akimis.

Obeliukė:

Drebia savo baltą liūdesį man žmonės iš dangaus.
Nulenkus liauną kaklą sumedėjusį
Glaudžiu aš... baltą liūdesį.

Berniukas:

Tapau jau sniego žmogeliuku.
Kaip nenusvyra tavo šakos -
Paliestos šitiekos baltų kąsnelių?

Obeliukė:

Svyra - glaudžiasi šešėly, žemėj žiloje -
Kyla, kad priglaustų.

Berniukas:

Šiandien aš žudikas - kerta mano žvilgsnis,
Traiško kojos sniego žvirgždą,
Rankos švaisto baltas gniūžtes.

Šleikštulys:

Nuogas atvirumas veržiasi iš mano lūpų
Kodėl tokia maža tu, Obeliuke?
Tavo garbanos tik, tik stiebias link dangaus -
Paleisti žemės dar negali.

Obeliukė:

Nekalta, nepalytėta laiko mano dar dalia.

Šleikštulys:

Laukiu prie tavo liemens kalkėto
Slankiojantį mazgą surišęs,
Tyruolės šakas virve apglėbęs

Tyla...

Kelk! Kelk mane virš žemės
Apykakle šiurkšti – lininės virvės.

Apykaklė:

Neleidžia Obeliukė man -
Per liaunos gulbės kaklo šakos
Taršo plaukus tavo baltus.

Berniukas:

Tėveli Berželi -
Kilstelk Šleikštulį virš dangaus.