Du šypsenų sutramdymai

Kai tapsiu didelė
Ir įgausiu proto,
Eisiu viršun - į šiaurę,
Ligi pat Barenco jūros.
Ten nekalbūs žvejai,
Atsukę pušinius veidus,
Siūlys man pigios žuvies.
Aš tramdysiu šypseną,
Idant netirptų šiaurinė
Rimtis.

Prarijusi oro -
Šalto, su rūdžių prieskoniu,
Veltui bandysiu pritarti
Jūros mantroms.
Niekas nesakė man,
Jog jos tokios laukinės.
Stovėsiu įsikibus
Į savo įgytą protą,
O žvejai tramdys šypsenas,
Idant netirptų šiaurinė
Rimtis.