Vasara po dangčiu

Nors pro langą jau seniai žvalgėsi akla tamsa ir nebylus šaltis, o kieme nebevaikščiojo jokie pažįstami atšvaitai, mano kamaraitė niekaip negalėjo užmigti. Protarpiais užgiedodavo medinių lubų plyšys, sudejuodavo spintos vyriai. Graužikiškai prakaitavo kirvarpa. Lange paslydęs lašas užkrito ant musės kantrybės.
Gindamasi sulindau į platų kaimiškos pagalvės glėbį. Bet joje radau susigėrusius giminaičių kvapus ir išsikasiau laukan. Nesinorėjo uždusti ne savo sapnais.
Dieną buvau nužiūrėjusi kampe stovintį kibirą su negyva bite ant dangčio. Ji bluko dulkėse, kurių buvo prisnigę matyt ne per vienus metus.
Kliūdama už neįžiūrimų daiktų spąstų, nusigriozdinau iki nevalytos kambario istorijos. Atplėšiau dangtį ir užsimerkiau: iš vidaus kvėptelėjo medumimedumi.
Pasilenkiau virš kvepiančio šulinio ir mane pasigavo aitrus bičių dūzgesio vėjas. Mintys ėmė cukruotis, klimpau į saldžią gintarinę šviesą. Ja buvo užpiltas visas dangus. Bitės lengvumu skridau per patį vasaros zenitą tarp priešistorinių medžių bokštų. Jie neturėjo šakų, tik aukso samanomis žvilgančius storus kamienus. Įsitvėrusi viršūnės žievės, pamačiau plačią drevę, kurioje muistėsi žmonės. Stumdydami tamsius vidaus patalus, taisėsi joje ilsėtis.
Naują rytą pasitiko praverto kibiro pusmėnulis bedante šypsena su iškabinta piršto gylio skylute medaus putose. Ir besparnė bitė, užkritusi ant rankos atspaudo dulkėse.
Miegojau prilipusi prie vasaros.